Tauragės rusų stačiatikių cerkvės

Šiemet sukanka 160 metų nuo Tauragėje įrengtos pirmosios cerkvės ir 80 metų nuo antros Tauragės šventų Vilniaus kankinių Antonijaus, Joano ir Eustachijaus cerkvės pašventinimo.Reiktų prisiminti pirmosios cerkvės statybą, šios religinės bendruomenės istoriją, gyvenimą, parapijos šventikus.
Tauragė – nuo seno pasienio miestelis, Rusijos imperijos metais čia buvo dislokuota pasienio kariuomenė ir muitinės tarnybos. XIX a. viduryje į Tauragę iš Jurbarko keliasi vadovybė, suformuojama Tauragės brigada, taip miestelyje koncentruojasi stačiatikių konfesija. Caro imperijos laikmečiu, kai Lietuvoje buvo prievarta diegiama rusų kalba, kultūra ir stačiatikybė, rusų tautinės ideologijos centrais tapo cerkvės. Cerkvių statybai organizuoti buvo įsteigtas specialus komitetas.Pirmoji cerkvė Tauragėje įrengta 1853 m. muitinės pastate, perkeliant ją iš Jurbarko muitinės. Cerkvei suteiktas šventų Vilniaus kankinių Antonijaus, Joano ir Eustachijaus titulas. Beveik 53 metus, nuo jos įkūrimo, stačiatikių cerkvėje darbavosi protojerėjas Konstantinas Bankovskis. Daugėjant atvykstančių į tarnybas valdininkų ir pasienio brigados kariškių, Tauragėje daugėjo ir stačiatikių, todėl nutarta statyti atskirą cerkvę. Dar 1869 m. vieną įdomesnių ir gražiausių cerkvių Lietuvoje suprojektavo Kauno gubernijos architektas Edmundas von Mikvicas. Pagal jo parengtą projektą ir pastatyta Tauragės pasienio įgulos cerkvė.Statyti cerkvei sklypas paimtas iš katalikų bažnyčios žemės, atlyginus kitu tokio pat dydžio sklypu, kurį paskyrė Tauragės dvaro valdytojas kunigaikštis Aleksandras Vasilčikovas. Ši sklypų kaita reiškė, kad paimamos katalikų kapinės ir juose statoma cerkvė, o naujai skirtoje žemėje įrengiamos naujos miesto kapinės. Šiandien – senosios miesto kapinės Sandėlių gatvėje. Jau žemės paskyrimas ir tolimesnė cerkvės statybos eiga užprogramavo ilgalaikį stačiatikių ir kitų mieste veikiančių konfesijų nesutarimą. Tai akivaizdu buvo tarp stačiatikių ir katalikų bendruomenių. Nesutarimai tęsėsi iki praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai gerus santykius palaikė trise: evangelikų liuteronų, Romos katalikų ir rusų stačiatikių bendruomenėms vadovavę Jonai: Jonas Kalvanas, Jonas Beinoras ir Jonas Semionovas.Lėšos Tauragės cerkvės statybai skiriamos Vidaus reikalų ministerijos iš muitinių pajamų, o statyba rūpinosi Kauno gubernijos cerkvių statybų įstaiga. Naujai statybai medžiagos (plytos bei akmenys), simboliškai sumokėjus 150 rub., nupirktos iš katalikų. Šios statybinės medžiagos buvo supirktos naujos Tauragės katalikų bažnyčios statybai dar iki 1863 m. Katalikai bažnyčios statybai medžiagas turėjo, tačiau leidimo statyti naują mūrinę katalikų bažnyčią tauragiškiai vis negaudavo, o 1869 m. Vilniaus generalgubernatorius ilgam palaidojo tauragiškių viltis turėti mūrinę bažnyčią. Leido tik remontuoti senąją medinę. Vykdant Rusijos imperinę politiką kiek kitaip sekėsi naujos cerkvės statytojams. Maldos namų sąmatinė vertė buvusi 28 649 rubliai, o buvo pastatyta už 20 857 rublius.Pastatyta cerkvė iškilmingai pašventinta 1875 m. spalio 22 d. Ta proga Tauragės dvaro valdytojas kunigaikštis Aleksandras Vasilčikovas cerkvei dovanojo du didelius paveikslus, dar du paveikslai ir dvi vėliavos padovanotos už Jurbarko ir Tauragės muitinių tarnautojų surinktus pinigus. Cerkvės išorė tinkuota, priekyje varpinė, sujungta žemu prienaviu su pagrindiniu kvadratiniu tūriu, virš kurio – penki svogūno formos kupolai. Tai gerų proporcijų, žaismingo silueto, stilizuotų formų pastatas. Dauguma cerkvių vidaus sienos buvo dažytos lygiai, svarbiausias interjero akcentas, kuriame sutelkti meninės drožybos, tapybos, liejybos kūriniai yra ikonostasas. Tauragės cerkvės puošnų ikonostasą 1874 m. sukūrė architektas Ustinas Golinevičius. Neretai architektų suprojektuotus ikonostasus atlikdavo vietos menininkai ir amatininkai. Tikėtina, tai buvo tauragiškių meistrų darbas.Iš Tauragės muitinės cerkvės formuliarų sužinome, kad cerkvė, be pasienio įgulos kariškių, aptarnavo vietinius civilius miestiečius, valstiečius ir vedė gimimo, mirimo, ūkio knygas. Parapijai priklausė Tauragės, Jurbarko muitinės ir trys skyriai Raseiniuose. Parapija užsiėmė ir ūkine veikla. Nuo 1869 m. parapija turėjo savo fermą, kuri kasmet davė po 350 rub. pelno. Pelno gaudavo ir iš žemės nuomos pasieniečiams. Ūkį tvarkyti padėjo cerkvei paskirti tarnautojai: Faustas Liulkovskis (nuo 1883 m.), Michailas Poplovskis (nuo 1897 m.). Šventikas ir cerkvės tarnautojai namo neturėjo, butų nuomai gaudavo iš valstybės. Nuo 1861 m. šventikas gaudavo 150 rub., o dviem tarnautojams nuo 1864 m. – po 48 rub. metams. Už tarnystę atlyginimą mokėjo atskirai: šventikui metams 480 rub. (išskaitant 2% pensijai), tarnautojams – po 150 rub. Atlygio gavo ir iš Tauragės dvaro: šventikas metams 90 rub. ir  5 saženus malkų, tarnautojai – po 35 rub. Papildomai cerkvė iš dvaro gaudavo 42 rub. metams malkoms.1914 m. Tauragės stačiatikių parapija turėjo 950 tikinčiųjų. Per Pirmąjį pasaulinį karą šios cerkvės ganytojas Nikolajus Falevičius, kaip ir diduma parapijiečių, pasitraukė į Rusiją. Nuo karo veiksmų cerkvė nenukentėjo, joje vokiečiai įrengė intendantūros sandėlį. Pirmaisiais Lietuvos Respublikos metais šiuose maldos namuose irgi buvo kariuomenės grūdų sandėlis. Jau 1920 m. balandžio mėnesį Tauragės stačiatikiai prašė vidaus reikalų ministro perduoti jiems sandėliu paverstą cerkvę, o birželio mėnesį panašų prašymą pasiuntė Raseinių stačiatikių parapijos ganytojas, vadovaujantis ir Tauragės parapijai. Tada Tauragės stačiatikių bendruomenė buvo negausi. 1921 m. Tauragės katalikų bažnyčios klebono Vytauto Dichavičiaus skaičiavimu, stačiatikių parapijoje buvo mažiau nei 50 tikinčiųjų. Tokia nedidelė stačiatikių bendruomenė nebuvo pajėgi susigrąžinti savo maldos namus ir apginti savas teises. Tuo laikmečiu jautriai suveikė dar XIX a. antroje pusėje perdirbtai statytų Lietuvoje cerkvių vajus. Jis buvo žymus ir Tauragėje.Pirmaisiais Lietuvos kūrimosi metais buvo nugriauta dalis cerkvių, tik praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje stačiatikiai sugebėjo apginti savo teises. Neskaitlinga Tauragės stačiatikių bendruomenė buvo nepajėgi apginti savo maldos namus. 1925 m. cerkvė buvo parduota varžytynėse ir 1927 m. nugriauta. Jos vietoje 1933 m., suprojektuoti architekto Karolio Reisono, pastatyti šaulių sąjungos rūmai.Naujoji cerkvė Po Pirmojo pasaulinio karo Tauragėje stačiatikių liko tik saujelė. Stačiatikių bendruomenei nepasisekus atgauti cerkvės, jie meldėsi įvairiuose namuose ir vylėsi pasistatyti savo maldos namus.Lietuvos vyriausybė teikdavo pašalpas katalikų ir kitų konfesijų maldos namams statyti, skirdavo iš valstybinių miškų medieną. Patvirtinus Tauragės stačiatikių medinės koplyčios projektą (1929 m. parengė architektas J.Bistromas), Lietuvos stačiatikių taryba prašė jos statybai skirti 393 kubinių metrų miško kaip pašalpą arba išsimokant per 5 metus, tačiau prašymas buvo atmestas.1930 m. Tauragės stačiatikių klebono pareigoms paskirtas jerėjus vienuolis Agafangelas (Fiodorovas). Negavusi medienos, parapijos stačiatikių taryba nutarė statyti mūrinius maldos namus. Tas pats J.Bistromas parengė kitą – mūrinės cerkvės projektą, kurį statybos inspekcija patvirtino 1932 m. rugsėjo 30 d.Netrukus buvo pašventinti būsimos cerkvės pamatai. Stačiatikiai prašė Švietimo ministerijos piniginės pašalpos. Šį kartą 1933 m. pradžioje Tauragės cerkvės statybai neatlygintinai skirta 5000 litų ir miško medžiagos. Susitarta su rangovu, kad projektinė 10 m ilgio ir 10 m pločio cerkvė bus pastatyta už 11 tūkstančių litų. Iki 1933 m. pradžios turėjo būti sumokėta 8000 litų, o likusius 3000 Lt reikėjo išsimokėti per šešerius metus, kasmet po 500 Lt. Pastatyta ir kukliai įrengta cerkvė pašventinta 1933 m. birželio 4 d. Už cerkvės statybą parapija rangovui liko skolinga 6 tūkstančius litų. Šiai skolai sumokėti Švietimo ministerijos prašyta pašalpos. Jos negavus kasmet iki 1937 m. prašyta pakartotinai, tačiau pašalpa neskirta. Rangovas grasino už skolą cerkvę nugriauti. Tada Lietuvos stačiatikių taryba Tauragės cerkvei paskelbė rinkliavą visoje vyskupijoje. Atrodo, iš surinktų aukų buvo sumokėta ne tik skola rangovui. Apie 1937 m. netoli maldos namų pastatyti ir mediniai namai gyventi dvasininkui (klebonija), tada parapijoje suskaičiuoti 608 tikintieji. Nuo 1937 m. pusę šimtmečio Tauragės klebonas buvo Jonas Semionovas.J. Semionovas, kilęs iš Kauno, ordinuotas 1934 m. metropolito Eleuferijaus, Tauragėje tarnavo nuo 1937 m. iki savo žūties 1986 m. Žuvo autoavarijoje, palaidotas prie cerkvės. Tauragėje gavo mitrą ir pirminį vyskupo titulą: mitroforinio protoijerėjaus. Jis buvo uolus bažnyčios tarnas, rūpestingas tėvas, nuoširdus patarėjas, palaikė gerus kontaktus su kitomis konfesijomis, siekė bažnyčios vienybės – ekumenijos. Šventikas ilgą laiką rūpinosi cerkve, jo rūpesčiu buvo įgytas varpas, ant kurio užrašas: Jonas Semionovas. Rusų rašytoja Lidija Obuchova, buvusi sovietinio pasieniečio dukra, sutikusi karo pradžią Tauragėje, šiltai prisimena J.Semionovą. Jis su žmona Valentina, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybe, karo pradžioje ne vieno pasieniečio žmonai ir vaikams suteikė pastogę, maisto, drabužių, padėjo pabėgti iš Tauragės.Per Antrąjį pasaulinį karą Tauragės cerkvė nenukentėjo. 1948 m. sovietinė valdžia įregistravo parapiją. 1951 m. cerkvės pastatas nacionalizuotas ir tik 2003 m. sausio 28 d. Tauragės rajono mero Viktoro Kovšovo pasirašytu perdavimo aktu maldos namus juridiškai atgavo parapija.1958 m. šie maldos namai suremontuoti ir pristatytas 3×3,5 m dydžio priecerkvis. Tie darbai kainavo 15000 rublių. Tada parapijai priklausė 170 tikinčiųjų. Pokario metais Tauragės maldos namais naudojosi ir Karaliaučiaus krašto stačiatikiai, nes iki 1985 m. ten nebuvo nė vienos registruotos cerkvės. 1960 m. Tauragėje pakrikštyti 163 stačiatikiai.Pagal Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus architekto V.Efimovo parengtą eskizinį projektą, Tauragės stačiatikių parapijos šventiko Venjamino Savčico rūpesčiu, 1989 m. cerkvė rekonstruota, perstatyta ir padidinta. Iš ankstesnio pastato liko tik kampinės kolonos, vietoje buvusių trijų mažų medinių kupoliukų iškilo vienas mūrinis kupolas, įrengtas šildymas, o rūsyje – pagalbinės patalpos. Visiškai pakito ir cerkvės vidus. Vietoj senojo ikonostaso (manoma, kad šis ikonostasas buvo perkeltas iš pirmosios cerkvės) įrengtas kitas, atvežtas iš Vievio. Tas nežinia iš kur patekęs ąžuolo ikonostasas buvo aptiktas Vievio cerkvėje tarp kitų nenaudojamų reikmenų. Reikiamą medžiagą restauracijai ir kitą pagalbą teikė Karaliaučiaus srities gyventojai, jie dalyvavo ir statybos talkose. Rekonstrukcija truko tik pusmetį.2002 m. tėvas Aleksėjus parengė cerkvės remonto, restauracijos planą ir kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybę. Savivaldybė iš fondo religinėms bendruomenėms paremti skyrė 800 Lt. Tauragės stačiatikių parapija buvo negausi. Parapijos seniūnas Jevgenijus Terentjevas reiškė susirūpinimą, kad senosiose miesto kapinėse yra laidojama stačiatikių parapijai skirtoje vietoje, o su bendruomene nederinama.Tauragės rajono savivaldybė 2008 m. cerkvės remontui skyrė 10 tūkstančių litų. Už šiuos pinigus bendruomenė įsigijo statybines medžiagas, o darbus dirbo savo jėgomis. Šiais darbais rūpinosi igumenas Alekseus. Šis vienuolis siekė prie cerkvės įsteigti vaikams sekmadieninę mokyklą, tačiau per trumpą tarnystės laiką to nepadarė.Parapija, priklausanti Klaipėdos dekanatui, negausi ir šiandien. Cerkvę aptarnauja atvykstantis į Tauragę jerėjus Georgijus Ananjevas, pamaldos reguliariai vyksta kartą per mėnesį. Parapijiečiai cerkvę prižiūri pagal savo išgales, maldos namų vidus prižiūrimas, tačiau reikalingas remontas pastatui. Sunykusios kupolo medinės konstrukcijos, reikia remontuoti aštuonis langus, duris, cerkvės fasadą.Aplink cerkvę liūdną vaizdą sudaro stačiatikių kapinių dalis, kurioje palaidoti šventikai, parapijiečiai, tarp kurių – carinės Rusijos pasienio husarai. Remonto laukia ir parapijos namas.Stačiatikių bendruomenė sumažėjo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mat iš šalies išvažiavo daug kariškių šeimų, dėl sienos biurokratinių reikalavimų neatvyksta stačiatikiai iš kaimyninės Kaliningrado srities. Tauragės stačiatikių bendruomenė, buvusi maža, tapo labai maža, net negalima suskaičiuoti, kiek tikinčiųjų sugrįžo į bažnyčią. Tikinčiųjų į sekmadienines pamaldas susirenka vos 15–20, o per didžiąsias šventes – apie 50–60 tikinčiųjų. Didžiąją parapijiečių dalį sudaro garbaus amžiaus žmonės.