fbpx

Tauragiškiai per Užgavėnes skandindavo Katrę

Dalintis:

Šiemet Užgavėnių diena sutampa su Vasario 16-ąja. Apie šią linksmą ir prasmingą senolių tradiciją Tauragės krašte pasakoja Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Jurgita Brazauskienė. Ji sako, kad tauragiškiai per Užgavėnes ne Morę degindavo, o Katrę skandindavo, vidurnaktį sušokę „šambarį“, ir valgydavo 9 kartus.

Pasak Jurgitos Brazauskienės, Lašininis ir Kanapinis Norkaičių kaime jau ruošiasi įnirtingai kovai, vienas į maišą krauna kumpius ir lašinius, o kitas – silkes. Jų dvikovą dėl karantino galėsime stebėti internetu. Specialistė pastebėjo, kad vis daugiau Užgavėnių papročių grimzta į užmarštį. Užgavėnės buvo ne šventė, o tiesiog diena, kai kviesdavo pavasarį, tikėdamiesi gero ateinančių metų derliaus: juk nuo gamtos priklauso, kaip užderės ir ką žmonės turės valgyti.

– Tauragės krašte Užgavėnių dieną valgė 9 kartus riebiai ir sočiai, apie vidurnaktį paskandinę  Katrę sušokdavo „šambarį“, sugiedodavo giesmę – prasidėdavo gavėnia. Dabar Užgavėnės vyksta dieną, jos tampa simbolinės, – kalbėjo kultūros darbuotoja. – Per gavėnią reikia nevalgyti sočiai, jokių mėsinių patiekalų, ant stalo kuo dažniau turi būti silkės ir bulvių, nes tai susikaupimo laikotarpis iki Velykų. Lašininis, pralaimėjęs kovą, šaukia, kad sugrįš per Velykas, vadinasi, bus pasninko pabaiga, baigsis gavėnios laikotarpis.

Per Užgavėnes senoliai Lietuvoje degindavo Morę, o Tauragės krašte, kaip ir visoje Žemaitijoje, skandindavo Katrę. J.Brazauskienė sako, kad šiemet Norkaičių kaime Katrę nardins į vandenį kaimo viduryje esančiame tvenkinyje: su ja pražus visos metų negandos, ji prisikels su gamta.

– Nedidelę Katrę gaminsim, svarbu, kad ji būtų su didelėmis krūtimis, tai ištvirkimo požymis. Dažniausiai per Užgavėnes ji būdavo išperšama kokiam vaikiui, kad paimtų į žmonas, nes senmergių niekas nemėgo ir tikėjo, kad būdamos nevaisingos neleidžia gamtai prisikelti, kad per senas mergas Žemė gali tapti nevaisinga, – pasakojo renginių organizatorė. – Užgavėnių personažai (gervė, arklys, ožys) – vaisingumo simboliai. Gervė, įėjusi į trobą, mergoms sijonus kilnodavo ir ieškodavo senmergių, prašydavo jas parduoti.

Pasak J.Brazauskienės, Tauragės krašte Katrei būtinai užrišdavo raudoną skarą, ant galvos uždėdavo eglišakių vainiką, vienoje rankoje ji laikydavo šluotą visoms blogybėms iššluoti – švaros simbolį, o kitoje – spragilą, nudirbtų darbų simbolį. Vykdavo smagūs pasilaistymai.

– Per Užgavėnes laistydavosi vandeniu, dabar to nebėra. Per kaimą važiuodavo rogėmis ar vežimu jaunimas, veždavosi bačką vandens ir šaukdavo: vandens! Tai reikšdavo, kad sniegas į vandenį virstų, kad žemei drėgmės netrūktų. Važiuodami pildavo į šalis vandenį, žmonės, išskubėję iš namų, brūkštuvais juos laistydavo. Brūkštuvai pailgi, kai užsimodavo, tai platoka čiurkšlė į jaunimą pataikydavo, todėl jie stengdavosi kuo greičiau pravažiuoti, – apie senolių linksmybes pasakoja kultūros darbuotoja. – Būtinai pasivoliodavo rugių lauke, pačiuožinėdavo, pasisupdavo, šiupinį virdavo su daug kiaulės uodegų ir kauliukų. Jei į lėkštę su šiupiniu pakliūdavo uodega, vadinasi, tais metais apsiženys arba bus geri metai.

Tauragės krašte per Užgavėnes kepdavo blynus – Saulės simbolį, nes norėjo ją prisikviesti, kad greičiau pradėtų Žemę šildyti. Pasivoliodami ant žemės dalį savo energijos jai atiduodavo, kad ji turėtų jėgų kuo greičiau atsibusti po žiemos sąstingio. Dažniausiai šeimos nariai eidavo „ubagiukais“. Ubagai – personažai iš mirusiųjų pasaulio, kurie sušalę ir sužvarbę užsuka į namus ir linki gerų metų ir gero derliaus. Labai svarbi kaukė, ją užsidėjus persikūnijama į visokias dvasias, tampi ne tuo, kuo esi. Kiekvienas personažas turėjo savo vaidmenį: ožys su čigonu, giltinė su velniu kaunasi. Šią dieną svarbiausia praleisti linksmai ir sočiai.

– Per Užgavėnes reikia išsikepti blynų ir dieną praleisti linksmai, pašokti. Reikia daug juoktis, nes mūsų senoliai sakydavo, kad mirtis bijo juoko. Svarbu aplankyti draugus ir kaimynus, pasivažinėti, nes buvo tikima, kad tada seksis gyvenime. Dėl karantino, deja, to negalime daryti, – sakė specialistė, gimusi Šilalėje, ketverius metus dirbanti Tauragėje. – Mes vis žiūrime į kitas šalis, bet turime pasižiūrėti į mūsų senolius – jie nieko nedarė be reikalo. Anų laikų šventės buvo prasmingos, pilnos gerų dalykų, aš tuo gyvenu.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą