fbpx

Ten, už Karalienės Luizos tilto…

Dalintis:

Šiandienos žmogui Tilžės, arba Sovetsko, vardas reiškia ne visai tolimą, bet vis tiek užsienį, į kurį be Rusijos Federacijos vizos, o net ir ją turėdamas, lengvai nepateksi. Potsdamo konferencijos sprendimu miestas 1945 metais įėjo į SSRS sudėtį ir po metų pakeitė savo seną žilą vardą į komunistinį. Ten, už Panemunės, perėjus Karalienės Luizos tiltą – jau visai kitas pasaulis, savotiškai paslaptingas, gundantis ir nelabai pažįstamas. Na, nebent tiek, kad ten mažesnės rūkalų, degtinės ir kuro kainos.

Mums gi tada, prieš keliasdešimt metų, nuvykti į Sovetską reiškė bemaž tą patį, ką pabuvoti Skaudvilėje. Kiekvieną dieną tarp dviejų Lietuvos ir Rusijos miestų iš abiejų pusių kursuodavo apie 10 autobusų. Tauragiškiai vykdavo už Nemuno įsigyti pramoninių prekių ir beliašų – pyragėlių su mėsa ar įvairiais džemais, tilžiškiai į Lietuvą – maisto produktų. Tada mažai kas susimąstydavo apie to seno Rytų Prūsijos miesto istorinę praeitį, na, gal kiek daugiau žinota tik apie jo reikšmę Lietuvos kultūrai. Nereikia nė kartoti, kad spaudos draudimo metais Tilžėje buvo spausdinama lietuviška literatūra, iš kur knygnešiai ją nešdavo į rusų valdytą Lietuvą. Tilžės evangelikų liuteronų bažnyčioje apie 1536 metus įvestos lietuviškos pamaldos. Ją nugriovus 1610 metais pastatyta vadinamoji Vokiečių, arba Miesto, bažnyčia. Paskutinį kartą lietuviškos pamaldos įvyko 1944 metų pabaigoje artėjant frontui.

1918 metų lapkričio 30 dieną Tilžėje Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos nariai priėmė Tilžės aktą, reikalaujantį prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

Tada gi, prieš daugelį metų, įsiminė vien apleisti, komunistiniais lozungais nukabinėti senoviniai namai, purvinos gatvės, nuo karo neatstatyti griuvėsiai, ilgos karinių miestelių tvoros, už kurių neretai būdavo girdėti tankų variklių gausmas. Bet kartu tarsi baisus kontrastas buvo Sovetske profesionalus, tikrai aukšto meninio lygio dramos teatras, įsikūręs jaukiame, dar 1893 metų rudenį statytame pastate. Nedidelė trupė, ribota auditorija vertė teatrą dažnai keisti spektaklius, kuriuos matė ir daug tauragiškių. Mat, surinkus ar ne 15 žmonių grupę, už keliolika papildomų kapeikų teatras atsiveždavo žiūrovus ir parveždavo po spektaklio. Veikia ši kultūros įstaiga ir šiandien, tik jau kitu pavadinimu – kaip Kaliningrado srities jaunojo žiūrovo teatras. Beje, nuo 2012 iki 2014 metų kovo mėnesio jo vyriausiasis režisierius buvo lietuvis Vilius Malinauskas.

Daugiausia plačiajai visuomenei šis senas miestas žinomas dėl 1807 metų liepos 9 dienos Tilžės taikos.

Miesto pramonės suklestėjimui pradžią davė toks išradingas vaistininkas Johanas Vechteris, 1820 metais pastatęs cukraus fabriką su moderniausia prūsų mokslininkų sukurta technologija ir įranga. Cukrus tuo laiku buvo labai brangus ir pardavinėtas vaistinėse. Tada greičiausiai gimė garsioji patarlė: „Karalius ir tas cukraus šaukštais nevalgo“.

1830 metais įsteigta sviesto gamykla, acto fabrikas, statinių dirbtuvės. 1845 metais netoli Tilžės – sūrinė, gaminusi garsųjį Tilžės sūrį. Tais pačiais metais tarp Tilžės ir Ragainės (dab. Nemanas) pradėtas tiesti plentas, 1865 metais – eksploatuoti geležinkelio linija Tilžė–Insterburgas (dab. Černiachovskas) ir Tilžėje pradėta statyti geležinkelio stotis. 1875 metais užbaigtas geležinkelio tiltas per Nemuną ir pradėtas traukinių eismas į Klaipėdą. Mieste įrengtas dujinis apšvietimas. 1881 metais veikė 9 lentpjūvės, akcinė alaus darykla, per metus gaminusi 2,2 milijono litrų alaus, 2 acto, 3 mineralinio vandens fabrikai, 2 metalo ir mašinų gamybos įmonės, stiklo fabrikas, 5 garo malūnai, 2 muilo ir žvakių fabrikai. Veikė popieriaus, plytų fabrikai, baldų įmonė, iš atvežtinių detalių surinkdavusi pianinus ir t.t.

Kartu su pramone daugėjo ir gyventojų. 1873 metais pradėta grįsti miesto centro gatves, 1880 metais pradėtas kurti miesto kanalizacijos tinklas.

Tilžė 1807 m. Ru.wikipedia.org iliustracija

Tilžės pinigai

Infliacijos laikotarpiu Prūsijoje atsirado gausybė įvairiausių erzac (netikrų) monetų. Pavyzdžiui, Pilau (dab. Baltijske) išleistos 50 pfeningių cinko monetos, o Tilžėje – plieninės. Tilžėje vietos pinigai cirkuliavo per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo, pinigų leidybą kontroliavo magistratas. Atsirado taip pat įvairių įmonių monetos, kuriomis darbuotojai atsiskaitydavo firminėse parduotuvėse ir valgyklose. Monetos važiuoti tramvajumi leido elektros kompanijos darbuotojui važinėtis tik darbo dienomis. Tilžės miesto banke, norint atsidaryti asmeninį seifą, užtekdavo turėti specialią monetą. Dujų gamykla prie dujų skaitiklių butuose įrengdavo savotišką kasos aparatą, į kurį įmetus specialias monetas, butui būdavo tiekiamas atitinkamas dujų kiekis.

Tilžės sūris

Šiandien nieko nestebina parduotuvėse randamas įvairiausias maisto prekių asortimentas. Kokių tik pavadinimų ir rūšių čia nėra. Ir tikrai dažnas atkreipė dėmesį į Tilžės sūrį. Kaip skelbia visažinė Vikipedija, Tilžės sūris (vok. Tilsiter) – iš karvės pieno gaminamas brandintas puskietis pjaustomas sūris, turintis nuo 30 iki 60 procentų riebumo. Pirmąkart pagamintas Klaipėdos krašte (Jovarynės dvare prie Plaušvarių) ir vadinamas Tilžės miesto vardu.

Tradicinės sūrių gamybos kultūrą į Prūsiją ir konkrečiai Tilžę greičiausiai atnešė pabėgėliai protestantai iš Nyderlandų. Šviesiai geltonos spalvos sūris, kurį pramoniniu būdu gaminti pradėta Tilžėje XIX amžiaus viduryje, gavo „Tilziter“ vardą. Pirmosios gamyklos griuvėsiai iki šiandien išlikę Sovetsko mieste. 1890 metais vienoje Tilžės pieno parduotuvėlėje sūrininkai Otto Vartmanas ir Hansas Vergmiuleris pristatė originalaus sūrio gamybos technologiją bei nuvežė receptą į Šveicariją. Nuo 1893 metų šį sūrį pradėta gaminti šios šalies šiaurės rytų Turgau kantone. Nuo 1993 metų sūrio gamybą saugo prekybos ženklas „Tilziter Šveicarija“. Gaminama daugiausia Turgau (vok. Thurgau), Sankt Galeno (San Gallo) kantonuose ir Ciuricho priekalnėse. Originalioje tūbelėje įpakuotas lydytas „Tilziter“ sūris greta konservuotos duonos, žuvies konservų ir degtinės buvo labai populiarus tarp Vermachto karių.

Apvalūs šio tikrojo sūrio kepalėliai yra apie 8 centimetrų aukščio, 25–30 centimetrų skersmens ir sveria apie 4 kilogramus. Šveicariškasis Tilziteras neturi Vokietijoje ar Danijoje priimtos formos su daug skylučių, todėl ne toks kartus.

Karalienės Luizos tiltas dabar. PamatykLietuvoje.lt nuotrauka

Brendis „Aleksandras“

Tilžėje gimė ir klasikinės kokteilių mokyklos pradininkas brebdis „Aleksandras“. Kaip skelbia legenda, šį istoriškai reikšmingą receptą Prancūzijos imperatorius Napoleonas padovanojo Rusijos imperatoriui Aleksandrui I 1807 metų Tilžės taikos sudarymo proga.

Tilžės tiltai

Pirmą kartą Memelio (Nemuno) krantai buvo sujungti 1313 metais, kai Teutonų ordinas būsimosios Tilžės rajone pastatė tiltą. Deja, jis ilgai neišsilaikė. 1697 metais imperatorius Petras I su palyda turėjo keltis per Nemuną laivais, kadangi Tilžėje tilto nebuvo. Vėliau, XVIII amžiuje, per Memelį karo tikslams periodiškai mėginta statyti laikinus pontoninius tiltus.

1861 metais pastatytas šliuzinis tiltelis, sujungęs Dammstrasse (dab. T.Ševčenkos) ir Ragniter Strasse (dab. K.Timiriazevo) gatves, tarnaujantis iki šiandien.

1875 metais užbaigta geležinkelio tilto per Memelį, sujungusio Tilžę ir Klaipėdą, statyba. Pradžioje jis buvo skirtas pėstiesiems. 1941 metų spalio 22-ąją Vermachto daliniai atsitraukdami tiltą susprogdino. Jau 1946 metais suręstas medinis tiltas, kuriuo traukiniai judėjo vos 2–2,5 kilometrų per valandą greičiu. Vėliau pakeista plieninė konstrukcija.

1907 metų spalio 18-ąją atidarytas trejus metus statytas ir iždui 1 ml. 800 tūkstančių markių kainavęs 416 metrų ilgio Karalienės Luizos tiltas. Tai buvo ypatingas įvykis ne vien Tilžės gyvenime. Atidarymo data sutapo su Luizos apsilankymo Tilžėje šimtmečiu, todėl pavadintas jos vardu. Iškilmėse dalyvavo pats Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas. Lygiai 12 valandą, giedant chorams, tilto viduryje miesto valdininkai kartu su princu paskelbė, kad tiltas pradeda veikti. Atidarymo ceremoniją buvo galima stebėti iš laivelių. Įvykiui prisiminti išleistas 5 centimetrų skersmens medalis su karalienės portretu vienoje ir tilto vaizdu kitoje pusėje. Pietinį portalą (dab. Rusijos pusėje) puošė karalienės Luizos bareljefas, o šiaurinį, neišlikusį (dab. Lietuvos pusėje) – Rytų Prūsijos herbas. Po Pirmojo pasaulinio karo (iki 1939 metų) tiltas tapo pasieniu, prie jo įkurtas kontrolės – praleidimo punktas ir muitinė. 1944 metų spalio 22-ąją Vermachto kariai tiltą, kaip ir geležinkelio, susprogdino ir atstatytas jis buvo tik 1947 metais. 1965-aisiais nuo išlikusio pietinio portalo nuimtas Karalienės Luizos bareljefas ir vėliau pakeistas Sovietų sąjungos herbu. Taip pat pakeista data – iš 1907 į 1947. 2002–2003 metais restauruojant portalą visos detalės atstatytos, į savo istorinę vietą grįžo ir Karalienės Luizos bareljefas.

1912–1913 metais pastatytas Pfeningių tiltas per Malūno tvenkinį. Miesto gyventojai tiltelį vadino „Pfennig Brücke“. Pagal legendą kiekvienas, einantis per tiltą, privalėjo sumokėti nustatytą mokestį. Priešingu atveju būtų tekę žygiuoti per ežerą palaikiu mediniu tiltu. Taip išradinga valdžia mėgino papildyti miesto biudžetą.

Tilžės futbolas

Europos mastais futbolas Rytų Prūsiją pasiekė gana vėlai. Ir patys vietos gyventojai Vokietijos šiaurės rytuose šiai sporto šakai didelio dėmesio nerodė. Pirmasis futbolo klubas Kenigsberge įkurtas tik 1900 metais. 1904–1905 metų sezone regiono federacija organizavo pirmąjį čempionatą, kuriame dalyvavo 4 klubai. Pirmuoju čempionu tapo „VfB Königsberg“. Šis klubas laimėjo ir visus kitus čempionatus iki 1908 metų. 1908 metų sausio 26-ąją įkurta Baltijos sporto federacija ir beveik visi Rytų Prūsijos klubai prie jos prisijungė. 1911 metais Baltijos lygos (jungusios Rytų Prūsijos, Dancigo, Memellando (Klaipėdos krašto) ir prūsų Pomeranijos) čempionu tapo Tilžės klubas „SC Lituania Tilsit“. Deja, ši pergalė liko didžiausiu Tilžės futbolo klubų laimėjimu. 1912 metais įkurtas „VFB (Verein für Bewegungsspiele) Tilsit“ klubas, 1935 metais patekęs į Rytų Prūsijos aukščiausiąją lygą, kurioje išsilaikė tris sezonus.

1920 metais atsirado „Polizei SV Tilsit“ komanda, 1936 metais pervadinta „MSV (Militär Sportverein) von der Goltz Tilsit“. 1935 metais ji pateko į Rytų Prūsijos aukščiausiąją lygą ir užėmė antrąją vietą.

„Tilsiter SC“ klubas įkurtas 1907 metais „SC Lituania Tilsit“ pavadinimu, nes, kaip žinia, Rytų Prūsijos šiaurinė dalis vadinta Prūsų Lietuva. 1911 metais, kaip minėta, komanda tapo Baltijos lygos čempione, nugalėjusi Dancigo „Ostmarką“ rezultatu 4:2, ir įgijo teisę žaisti visos Vokietijos čempionato finale su viena tituluočiausių šalies komandų „Viktorija 1889“. Tačiau miesto administracija nesugebėjo rasti lėšų apmokėti sportininkų kelionei į Berlyną, todėl tilžiškiams įskaitytas techninis pralaimėjimas. 1929 metais „SC Lituania Tilsit“ susiliejo su VfK ir sukūrė naują klubą „Tilsiter SC“, žaidusį aukščiausiojoje lygoje.

Visos komandos iširo ir čempionatai nutrūko 1945 metais.

Pasakojimas apie Tilžės futbolą būtų nepilnas, jeigu neprisimintume čia gimusio Klauso Diterio Zilofo. 1964 metais jis pateko į Vokietijos rinktinę, su kuria tapo pasaulio futbolo čempionatų sidabriniu ir bronziniu prizininku. Negalima užmiršti taip pat Tilžėje gimusio Vokietijos nacionalinės futbolo rinktinės nario Jurgeno Kurbjuno.

***

Tokie keletas pastebėjimų iš senosios kaimyninės Tilžės praeities. Kitame rašinyje pasistengsiu supažindinti su šio miesto architektūra ir čia gyvenusiomis garsiomis asmenybėmis.

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą