Trumpai sužibęs Tauragės gimnazijos šviesulys

Šįkart prisiminkime Tauragės gimnazijos direktoriaus Broniaus Kačiušio gyvenimą ir skaudžias jo mirties aplinkybes 1948-aisiais.
Kiekvieną pavasarį Tauragės gimnazijoje vykdavo klasių baigimo egzaminai. Tai buvo įprasta tvarka, neišlaikę egzaminų mokiniai nebuvo keliami į aukštesniąją klasę. Egzaminai vyko ir 1946 m. gegužę. Ketvirtojoje klasėje lietuvių kalbą dėstė jaunas direktorius Bronius Kačiušis. Mergaitės susirinko į egzaminą (berniukai ir mergaitės mokėsi skirtingose klasėse). Tačiau vietoj B.Kačiušio į klasę įėjo mokytojas Jonas Navasaitis ir pareiškė, kad direktorius anksti rytą dviračiu išvyko į mišką. Mes žinojome, kad 1945 metais miškuose jau rinkosi pirmieji partizanų būriai, pas partizanus buvo pasitraukę keletas gimnazistų, bet kad taip padarytų direktorius B.Kačiušis, buvo daugiau negu keista. Daug metų apie šį žmogų nieko nebuvo žinoma, o jei kas ir žinojo ką, tai bijojo prasitarti. Kai Sąjūdis šventė savo 20-ties metų sukaktį ir minėjo kovotojus už laisvę, B.Kačiušio pavardės paviešinta nebuvo. Artėja Tauragės gimnazijos jubiliejus (2010 m. sukaks 100 metų). Norisi, kad apie šią mokyklą, jos istoriją prisimintų buvę mokytojai, mokiniai, atskleistų naujų faktų, kurių sunkiais pokario metais nežinojome. Šių metų vasario 25-ąją mirė ilgametis gimnazijos ir Tauragės pirmosios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius. Kadaise jis man pasakojo, kad B.Kačiušis, pasitraukęs į Kaziškės mišką, kartą per mokinį pasikvietė jį ir atskleidė dalį savo paslapties – esą buvo sekamas ir, palikęs darbą, daiktus, turėjo skubiai iš miesto išvykti. Atsiprašė mokytojų ir buvusių mokinių. Buvusi farmacininkė Vlada Mizgirienė papasakojo dar daugiau. Raseiniuose gyvena jos klasės draugė Elena, buvusi B.Kačiušio sužadėtinė, su kuria jis draugavo nuo penktosios klasės. Kadangi B.Kačiušis buvo ir mano direktorius (nuotraukoje stoviu antra iš kairės, direktorius sėdi galvą pasirėmęs ranka), parūpo daugiau sužinoti apie Elenos ir Broniaus meilės tragišką baigtį. Gavau Elenos Dobkienės adresą ir jai parašiau. Ji manimi patikėjo, atsiuntė B.Kačiušio jai rašytus dienoraščio lapus, nuotrauką, Dianos Gležaitės išleistą knygelę „Raseinių partizanai“ ir savo prisiminimus apie B.Kačiušį. Jis 1948 m. žuvo Purviškių miške, Gaurės apylinkėje. B.Kačiušio slapyvardis buvo Jūra.  B.Kačiušis gimnazijos direktoriumi dirbo po Jono Jurkšaičio, kuris gimnazijai vadovavo vos pusę metų, nuo 1945-ųjų vasario 16-osios iki tų pačių metų liepos 17 d. Kai 1946-ųjų gegužę B.Kačiušis dingo, gimnazijai vadovauti ėmėsi rusų kalbos mokytoja Serafima Didžiulienė.  Laiškuose E.Dobkienė aprašo visus draugystės su B.Kačiušiu metus, iki pat jo žūties, jų slaptus susitikimus, priesaiką vienas kitam. B.Kačiušis gimė 1924 m. rugsėjo 15 d. Raseinių rajone, Stonių kaime. Šeimoje augo keturi vaikai. Bronius svajojo apie gydytojo veterinaro profesiją, tačiau pasirinko mokytojo kelią, nes tuo metu labai trūko mokytojų – vienus išvežė į Sibirą, kiti pasitraukė į vakarus arba žuvo. B.Kačiušis buvo karys, Marijampolės karo mokyklos kariūnas, vėliau – partizanas. 1944 m. buvo sunkūs, prie Raseinių artėjo frontas. Tų metų spalio 7 d. tarybinė armija pasirodė. Bronius su Elena atsisveikino, nutarė susirašinėti. Saugumas sekė Bronių ir Eleną. Eleną suėmė, tardė. Ji prisimena, kad kameroje buvo tamsu, o ant stalo priešais ją padėjo nuotrauką – žuvusio B.Kačiušio nuotrauką: kūnas sudraskytas kulkų, trūko vienos kojos. Tik veidas buvo sveikas, atmerktomis akimis. „Patikėjau, kad tai Broniaus nuotrauka ir mane paleido“, – rašė Elena. Elena dirbo Finansų skyriuje ir susitaikė su mintimi, kad Broniaus gyvo nebėra. Kad jis Tauragėje, nežinojo. Tauragė nuo Raseinių netoli, Bronius labai rizikavo tapdamas gimnazijos direktoriumi. 1946 m. vasarą B.Kačiušis, jau uniformuotas partizanas, slėpėsi bunkeryje Purviškių miške. 1948 m. rugsėjo 15 d. partizanai buvo išduoti ir apsupti. Sužeistas B.Kačiušis dar bandė bėgti, bet buvo nušautas. Kova buvo nelygi, partizanai buvo klaidinami pranešimų iš vakarų, kad ruošiamasi išvaduoti, atkurti laisvą Lietuvą. Tokie radijo pranešimai tik padidino aukų. Elena ir B.Kačiušio artimieji, draugai norėjo rasti, kur užkastas jo kūnas, tačiau iki šiol nepavyko nieko konkretaus sužinoti. Nors saugumiečiai Eleną įtikino, kad jai parodytoje nuotraukoje – tikrai žuvusio Broniaus kūnas, po metų, 1947-ųjų lapkričio 1 d. Elena gavo Broniaus laišką. Bronius rašė, kad yra gyvas, labai nori susitikti ir nuspręsti, kaip gyvens okupacijos metais. Tai buvo paskutinis B.Kačiušio laiškas, svajones apie ateitį nusinešė mirtis. Nors vilties buvo mažai, Bronius Elenai rašė: „Aš Tau pažadėjau pats save, net savo gyvenimą. Jei Tavęs mokykloje būčiau nepažinęs, nežinočiau, kas yra meilė!“ Tą patį jausmą nešiojo širdyje ir Elena. Skaudūs pokario žmonių likimai. Skaudų kelią nuėjo ir jaunas lietuvių kalbos mokytojas, Tauragės gimnazijos direktorius Bronius Kačiušis, paaukojęs gyvenimą tam, kad gyventume mes, jo mokiniai.Alma Mizgirienė