Turgus – istorinis miesto veidas

Skaitytojų pageidavimu spausdiname paveldo tyrinėtojo Edmundo Mažrimo straipsnių ciklą, skirtą istorinėms Tauragės miesto ir rajono vietoms atminti. Pirmasis pasakojimas – šimtmečiais Tauragėje gyvavusio turgaus istorija. 
Tauragės turgų minėjo L.Ivinskis Turgaviečių istorija mena – jų gyvavimo lopšyje vienos prekės buvo mainomos į kitas, vėliau imta pardavinėti. Greta turgaviečių veikė užvažiuojamieji namai, smuklės, sandėliai, amatininkų dirbtuvės. Turgaus aikštė buvo svarbi ne tik miestelio perkybos vystymui, bet ir vienas pagrindinių akcentų urbanistinėje raidoje. Pirmoji Tauragės turgaus aikštė, kaip rašoma XVII a. inventoriuje, buvo prie dabartinės Laisvės gatvės. 1836 m. gegužės 21 d. mieste kilo didžiulis gaisras. Sudegė 59 kiemai su visais ūkiniais pastatais. Sudegė muitinė, paštas, evangelikų liuteronų bažnyčia, sinagoga. Išliko 30 krikščionių ir 12 žydų gyvenamųjų namų. Po gaisro, tais pačiais 1836 m., parengtas naujas miestelio planas. Naujasis miestelis numatytas prie tiesiamo Tilžės-Šiaulių plento. Sudegus Tauragei buvo sudarytas miesto plėtimo planas iki tol neužstatytose teritorijose. Be to, 1843 m. pastačius evangelikų liuteronų bažnyčią naujoje vietoje, į šiaurės vakarus nuo jos suplanuojama nauja stačiakampė turgaus aikštė. Naujoji turgaus aikštė numarino senosios būtinybę, pastaroji prarado savo prasmę ir buvo išskirstyta į sklypus.Naujoji turgaus aikštė buvo dabartinio „Ąžuoliuko” vaikų darželio teritorijoje, jos šiaurinė ir vakarinė kraštinės XIX a. antrojoje pusėje buvo užstatytos prekybiniais ir gyvenamaisiais statiniais. Greta šių pastatų 1857 m. buvo pastatyta Didžioji Tauragės sinagoga, vėliau – Tauragės gaisrinės pastatas. Turgavietėse prekiaudavo (daugiausiai parduodavo patys gamintojai, amatininkai) tam tikromis dienomis. Metiniai turgūs dažniausiai vadinti mugėmis („jomarkais”, „kermošiais”). Iš Lauryno Ivinskio 1864 metų kalendoriaus sužinome, kad Tauragės turguje prekiauta pirmadieniais ir ketvirtadieniais, o „jomarkas” vykdavęs per Žolines (rugpjūčio 15 d.)Didysis karasKilus Pirmajam pasauliniam karui (kitaip vadinamam Didžiajam), Tauragė pateko į kovų zoną. Jau 1914 m. rugsėjo 5 d. į miestą atjojo vokiečių žvalgai. Persigrupavusi rusų kariuomenė 1915 m. kovo 4 d. iš trijų pusių ėmė supti Tauragę, vyko aršūs mūšiai. Kovo 14 d. patrankomis vokiečiai apšaudė miestą, baimindamiesi būti apsupti, rusai Tauragę paliko. Teigiama, kad į pastatus buvo šaudoma padegamaisiais sviediniais. Sudegė visas miestas, išliko tik cerkvė ir dar keturi namai. Tauragės pabėgėliai neturėjo kur grįžti, miesto nebeliko. Žmonės iš tvorų, lentgalių kalėsi pašiūres. Kadangi gatvės buvo užverstos griuvėsiais, gyventojai statėsi būdas palei plentą ir pradėjo prekiauti smulkiomis prekėmis, cigaretėmis. Plentams tvarkyti buvo išardytas turgaus aikštės ir kai kurių gatvių grindiniai. Vokiečiai suremontavo nuo karo nukentėjusią gaisrinę, kurioje įsikūrė karinė valdžia.Dr. Jonas Basanavičius, aprašydamas gyvenimą vokiečių okupacijos metais, teigė, kad 1916 m. turgaus kainos palyginti su kainomis karo pradžioje buvusios stabilios: aliejaus, taukų, lašinių ir sviesto svaras (lietuviškas svaras – 365 g, rusiškas – 409 g) kainavo 1 rublį, už batus reikėjo pakloti 30 rublių. Tačiau kitų prekių kainos pakilo: už ritę siūlų, karo pradžioje kainavusių 8-10 kapeikų, 1916-aisiais reikėjo mokėti 1 rublį, jei kartūninę skarelę anksčiau galėjai nupirkti už 14 kapeikų, dabar – 1,20 rublio, muilo svaras nuo 14 kapeikų pakilo iki 3 markių, atpigo druska – svaras nuo 20 iki 10 kapeikų, žibalo svaras buvo 1 rublis, o karo metais išvis dingo. Vokiečių valdžia supirkinėjo maisto produktus iš ūkininkų, už 20 kiaušinių ir sviesto svarą mokėjo po 2 markes. Alų kareiviams pardavinėjo po 10 kapeikų, o civiliams – po 60 kapeikų už bokalą. Tada funkcionavo Rusijos imperijos rublis ir vokiška markė, vienas rublis prilygo dviem markėms.Karui pasibaigusPo Pirmojo pasaulinio karo Tauragės turgaus aikštėje atstatomi karo sugriauti pastatai, tuo pačiu ir evangelikų liuteronų bažnyčia. Turgaus aikštėje ne tik vyko gyva prekyba, ji tapo ir svarbiausia miestelėnų susibūrimo vieta. Buvusiame karo metų „Rathaus” pastate įsikūrė Tauragės apskrities valdyba ir viršininkas bei Tauragės policija. 1921 m. birželio 5 d. turgaus aikštėje kalbą sakė Lietuvos Ministras Pirmininkas Kazys Grinius, o 1937 m. – Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis. Švenčių metu turgaus aikštėje grodavo Lietuvos kariuomenės orkestrai, vykdavo įvairios iškilmės.Po Pirmojo pasaulinio karo visoje Lietuvoje pagausėjo turgų. Turguose buvo parduodama didelė žemės ūkio produkcijos dalis, amatininkų, liaudies kūrėjų dirbinių. 1923-1927 metais įsikūrus žemės ūkio produkcijos supirkimo ir perdirbimo kooperacinėms sąjungoms – „Lietūkiui”, „Pieno centrui”, Tauragės akcinei bendrovei „Maistas”, maisto produktų turguje buvo mažiau parduodama. Tačiau kilo prekybos kultūra, pirkėjai vis dažniau ėmė ja rūpintis. 1933 m. „Tauragės balsas” rašė: „Tauragės turguje dauguma pardavėjų silkes ima rankomis, nes taip esą patogiau. Šakutės stovi įbestos tiktai dėl to, kad įsakyta turėti šakutes”. Turgus visad buvo turgus ir kišenvagių ten buvo užtektinai. 1935 m. „Tauragės aidas” rašė, kad Tauragės policija sulaikė šiauliškę Elžbietą Radavičienę, kuri Tauragės turguje iš tauragiškio Bredulio kišenės ištraukė piniginę. 1936-1937 m. Tauragės turgaus aikštėje pastatyta 40 m ilgio ir 15 m pločio prekybos halė (šiandien vaikų sporto mokykla).Tauragėje, kaip ir XIX a., turgadieniai buvo pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Jau nuo ankstyvo ryto turgaus dienomis į turgų dardėdavo vežimai. Ūkininkai parduodavo savo produkciją, o mieste nusipirkdavo druskos, žibalo, cukraus, išeiginių drabužių ir namiškiams lauktuvių. Puodžiai turguje prekiaudavo keraminiais dirbiniais: ąsočiais, puodynėmis, švilpynėmis ir kitais marginiais. Greta puodžių savo dirbinius siūlė kubiliai: statines agurkams, kopūstams, geldas, bačkeles alui. Račiai atveždavo ratų vežimaičiams, šieno vežimus, karukus. Kiti meistrai prekiavo grėbliais, kastuvų kotais, dalgiakočiais, ližėmis, siūlydavo medinius šaukštus, samčius, klumpes.Tauragės turguje norvegiškomis silkėmis prekiavo Šlioniai. Ūkininkai atveždavo kiaulių, paukščių, sviesto, grietinės, kiaušinių, lašinių, dešrų, vaisių, daržovių, uogų. Pardavinėjo ne kilogramais, o pūdais (16,38 kg), pūrais (24 gorčiai), saikais (6 gorčiai) arba gorčiais (2,82 l arba 3 l), kvortomis (1,4 l, o vėliau 0,7 l). Agurkus pardavinėjo kapomis, tai sudarė 60 vienetų. Turguje kainos buvo įvairios, jos priklausė nuo ūkininkų užauginto derliaus ir nuo ekonominių svertų. Štai kokios kainos buvo 1926 ir 1939 metais gretimoje Skaudvilėje: centneris (50 kg) bulvių kainavo 5 Lt, atpigo perpus – iki 2,50 Lt, kiaulienos 1 kg kainavo 3,60 Lt – atpigo iki 50 ct, rūkytų lašinių 1 kg kainavo 6 Lt – atpigo iki 2,50 Lt, kiaušinių dešimtinė kainavo 2 Lt – atpigo iki 50 ct, sviesto 1 kg kainavo 8 Lt – atpigo iki 1,50 Lt, druskos 1 kg kainavo 20 ct – atpigo iki 10 ct, nepakito degtukų kaina – 10 ct ir cukraus 1 kg – kainavo 1,30 Lt, malkų 1 kubinis metras kainavo 8 Lt (paruošta pagal skaudviliškį Dainotą Habdangą).Įdienojus, turgui baigiantis, pirmieji išvažiuodavo klaipėdiškiai, prisipirkę paršelių, sviesto, sūrių, vilnų. Po jų pajudėdavo tolimesnių Tauragės krašto vietovių ūkininkai ir galiausiai arčiau miesto gyvenantys. Ir taip iki kito turgadienio.SovietmetisPer Antrąjį pasaulinį karą Tauragė vėl labai nukentėjo, neaplenkta ir turgaus aikštė. Sudaužytas centrinis turgaus statinys – buvęs Tauragės apskrities valdybos pastatas, greta buvusios parduotuvės. Sunaikintas šiaurės rytinis turgaus užstatymas ir sunaikinta Kęstučio gatvė. Pokario metais turgaus aikštėje buvo statomos laikinos medinės bakūžėlės, jose dirbo amatininkai, vyko prekyba. Turgaus halė buvo paversta grūdų sandėliu, vėliau ten įsikūrė miesto kultūros namai. Pradžioje turgus vyko įprastiniu ritmu, prasidėjus kolektyvizacijai tapo kolūkiniu turgumi ir nebeteko įprastinės turgaus reikšmės. Naujai užstatant miestą sumanyta užstatyti turgaus aikštę, šioje vietoje sukoncentruojant valstybines įstaigas, o turgaus aikštę iškelti į J.Tumo-Vaižganto ir Gedimino gatvių kampą (ten, kur šiandien – nugriauta miesto katilinė). Tačiau šis sumanymas nerealizuotas, nors turgaus aikštė po truputį užstatoma ir 1971 m. visiškai užstatyta vaikų darželio „Ąžuoliukas” ir vaikų poliklinikos pastatais. Laikinai Tauragės kolūkinis turgus nukeliamas į Vytauto gatvės pradžią prie senojo televizijos bokšto. Po kiek laiko jis įkurdinamas Veterinarijos ir Dariaus ir Girėno gatvių kampe. Tačiau čia jau kita istorija.