Sniego tik zylės uodegėlei pabalint. Internetinis folkloras teigia: „Eglė, sniegas ir lemputės, kalakutas ir šakutės, tortas, žvakės, skrandžio bėdos – visa tai yra Kalėdos!“ Ką čia daugiau bepridursi. Tauta žino, ką šneka, o kaip šneka, taip ir savo šventes įprasmina.
Dievulis tokiu laiku dar vartėsi įsčiose, kai nesibaigiantys dabartinių kalėdinių mugių turgadieniai paskelbė jo atėjimą. Paskui prasidėjo kalėdinių eglių lenktynės miestų ir miestelių aikštėse. Už tuos šalyje išleistus puošmenų pinigus, ko gero, kuklią bažnyčią pastatyti buvo galima. Bet jos mums nereikia. Uždarytose mokyklose niekas nebedėstys tikybos. Mobiliukai irgi neplatina Dievo žodžio.
Tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti“ skamba kaip būsimo Tauragės rajono mero priešrinkiminis pažadas. Kelius po kojomis klojame patys sau, kad būtų patogiau nukakti iki prekybos centro, turgavietės ar oro uosto. Pastaruoju metu Kūčių stalą lietuviai keičia į saulėtus paplūdimius. Argi gali sakyti, kad ten Dievo nėra? Turbūt yra, gal netgi nuogas nudistų pliaže. Negalime savo tautiečiams nurodinėti, kad iškiliausias metų šventes būtinai švęstų savo parapijos Naisiuose. Toks slaptas noras yra, gal todėl pasigviešusius šventes sutikti ten, kur šilčiau, laikome tradicijų išdavikais. Tegul šildosi žmonės be tėvynės ir Dievo, švenčia savo Kalėdas, laimingus Naujuosius metus, vestuvių sukaktuves, gimtadienius ar dar bala žino ką. Tegul pudruoja savo nuovargį, nusivylimą, paplėkusius kurortinius romanus. Silkės ir aguonų pieno užteks visiems.
Jeigu pastarąjį savaitgalį būtum užsukęs į Pagėgius, į garsųjį Mažosios Lietuvos žąsų turgų, tai po Bernelių mišių ant stalo galėtum patiesti keptą žąsį arba antį. Po dvylikos patiekalų dar vienas malonumas akims ir pilvui. Net Zita Kelmickaitė neatsispyrė pagėgiškių turgaus vilionėms ir turgaus malonumus parodys per televizorių.
Tiems, kurie Tauragėje ar Šilutėje patingėjo išsiropšti iš patalo, teks nusikramtyti nagus.
Tyli naktis ar tik Jėzusėlio gimtadienis? Gal kažkas daugiau. Gal mūsų gyvenimo atskaitos taškas. 2018-aisiais šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, mąstytojo Vydūno metus, rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus. Šios datos iškiliai nuspalvino mūsų gimtinės kultūros lauką.
Tačiau Lietuva negali be liūdesio. Iš kasdienybės gabaliukų kuriamoje dėlionėje nejučiomis atsiranda gaida, paženklinta kultūros žmonių netektimis. Jau nebėra tarp mūsų dainininko Virginijaus Noreikos, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, istoriko Antano Tylos. Tuščia ir scenoje, ir gyvenime. O kiek netekčių paprastų žmonių šeimose. Ne viską aprašo kriminalinės kronikos, ne viskas atsispindi regioninės spaudos nekrologuose. Tenka su baime pažvelgti į prie slenksčio artėjančius Kiaulės metus. Ir ne todėl, kad šie metai gali pakišti rinkiminę kiaulę. Norėsime, kad rinkimai susiklostytų gerai, tačiau gausis kaip visada. Bus ir prezidentas ne tas, kurio norėjome, ko gero, liksime be dvigubos pilietybės ir be gražuolių merų išfotošopintuose lankstinukuose.
Atspėjote, kad nusipelnėme gyventi geriau, tik kad toji spėlionė kaip kokia surūdijusi sprandžinavis nuo mūsų nusisuka. Matyt, nesugebame laiku sugriebti. Ir kol dar mūsų pečių neužgulė koks nors Parkinsonas ar Alzheimeris, galvokime, kad varpas skambina ne mums. Mums tą tylią naktį apie sumautą gyvenimą kalbės prie grandinių pririšti gyvulėliai. Gal kam nors apie poravimosi metą prabils tinkamai apkabintas tvoros gabalas, iš po staltiesės ištraukta sauja šieno ar kitoks kalėdinių burtų mažmožis, akimirkai suteiksiantis laimės iliuziją. Nuo maisto apsunkusiame kūne turi būti kertelė gražioms mintims ir tauriems poelgiams. Jeigu tos kertelės nebūtų, tai kam tas baltas kalėdaitis, aguonų piene išbrinkę kūčiukai, kam tie Kalėdų seneliai su dovanų maišais, kam ta balta staltiesė ant mūsų stalo, kam ta tyli naktis, šventa naktis, už mūsų lango?
Stebuklas turi būti. Baltas kaip sniegas ir atlaidus, kaip ką tik pasibaigusios Bernelių mišios.