Užmiršti Vaitimėnai

Vaitimėnai, viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių, iki šiol slepiasi išbarstyti balose ir aplinkiniuose miškuose. Gyvenvietę iš visų pusių supa miškai, kurie turi savo vardus: Andaubiai, Gaubtinė, Aukšto šilo, Patulinės, Obelyno. Vaitimėnai įsikūrę atokiau nuo Tauragės, arčiau Šilalės. Domintis Vaitimėnų kultūros paveldu visad išryškėdavo sava gyvensena, nepriklausoma nuo Tauragės ar Šilalės įtakos, nekalbant jau apie greta buvusį Lomių dvarą, kuris galėjo lemti šios gyvenvietės kultūrinį gyvenimą.
Vaitimėnai ilgą laiką buvo Šilalės valsčiaus kaimas, priklausęs Šilalės šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapijai. 1845 m. Šilalės parapijos surašyme užfiksuota, kad Vaitimėnuose gyveno 134 parapijiečiai. Tai buvo katalikiška bendruomenė, neturinti savos bažnyčios, turinti tik pradėjusias veikti katalikiškas kapines.Krašto tyrėja Elena Bazinienė gyvenvietės vardą sieja su baudžiavos laikais – „Baudžiavos laikais plakami žmonės vaitoję“, taip atsiradęs kaimo pavadinimas. Tačiau labiau tikėtina, kad vietovardis atsiradęs iš kito bendrinio žodžio, juolab ten niekada nėra buvę dvaro. Atminkime, vaitas – tai buvęs pagoniško tikėjimo vadovas, arba kitaip – krašto didžiojo kunigaikščio paskirtas vietininkas. Vos 700 metrų į pietvakarius nuo gyvenvietės likusi pagoniška maldykla.Vaitimėnai, kaip savarankiška gyvenvietė, pažymėta 1939 m. „Lietuvos žemėlapyje“, tačiau gyvenvietė jau anksčiau kūrė kultūrinį ir švietėjišką gyvenimą. 1918 m. Daukšų name įsikūrė pradžios mokykla, ten gyveno ir pirmieji mokytojai: Jurevičius, Juozas Paulius, Vladas Zigmantas. Daukšų klojime vykdavo pirmieji vaidinimai, vakaruškos. Mokytoja Genovaitė Vaidilutė pastatė „Prakeikti pinigai“, vaidino Valatka, Jonikaitis, ketvirtojo skyriaus mokinė Ona Kuizinaitė. Petras Noreika vadovavo dūdų orkestrui, kuris susibūrė apie 1925 m., grojo Kazys Auryla, broliai Juozas ir Stasys Dabulskiai, Kazimieras Paročka, Juozas Sankalas, Jonas Sakalauskas.1921 m. Vaitimėnų kaimas skirstėsi į vienkiemius. Kaimas užėmė 920 ha, buvo 38 ūkiai. Vargonininkas Stanislovas Jakas buvo apsišvietęs, jo sodyba Vaitimėnuose buvo viena gražiausių. Ten lankydavosi Šilalės valsčiaus viršaitis Biržička, Tauragės apskrities agronomas Žambauskas, inžinierius Lengvenis, hidromelioratorius Vytautas Dženkaitis. Vaitimėnų aplinkinės žemės gana pelkėtos, tad 1935 m. Vaitimėnų laukus ėmė melioruoti, tam vadovavo Vytautas Dženkaitis, darbais rūpinosi S.Jakas.1941 m. birželio 14 d. į Sibirą buvo išvežtas mokytojas Kostas Jurevičius su šeima. Jų likimas nežinomas. Sunkūs buvo karo ir pokario metai. Obelyno miškuose veikė partizanai, nelengvai kūrėsi sovietiniai Vaitimėnai. 1944 m. Pranas Kuizinas traukėsi į vakarus, sovietų kareiviai suėmė ir išvežė į Tverės lagerį. Antrosios sovietinės okupacijos metais, 1945 m. gruodžio 26 d,. areštuota mokytoja Memertina Jakaitė, 1946 m. Aldona Pociūtė už antisovietinių dainų populiarinimą nuteista 6 metams lagerio. 1948 m. Jeronimas Dumčius su šeima ištremtas į Tomską, į Zimą – Jonas Gailius su šeima, Uršė Rabizinienė su dukra Jadvyga, 1951 m. į Tomsko sritį – Poškų šeima.Pokariu buvusioje klebonijoje atidaryta mokykla, prie kurios vėliau pristatytas priestatas. 1965–1970 metais ten veikė aštuonmetė mokykla, biblioteka, medicinos punktas. 1973 m. Vaitimėnų aštuonmetė mokykla buvo uždaryta. Kaimo vaikai mokėsi Šakviečio mokykloje, dalis jų važinėjo į Šilalę.Po melioracijos 1969–1970 metais kaimas padalintas į dvi dalis – Didžiuosius ir Mažuosius Vaitimėnus. Vaitimėnų ūkininkai buvo susibūrę į žemės ūkio bendrovę „Vaitimėnai“, kuri išregistruota 1993 m. kovo 8 d.BažnyčiaVargonininkas S.Jakas, vargonavęs Varsėdžių, Rietavo ir kitose Žemaitijos bažnyčiose, 1920 m. nuolatos apsigyveno mamos ūkyje Vaitimėnuose. Tada vietos gyventojai melstis vykdavo į Šilalę. Norėdamas palengvinti sodiečių rūpesčius, vargonininkas sutarė su Šilalės bažnyčios klebonu, kad Vaitimėnuose bent didžiųjų religinių švenčių metu būtų laikomos šv.Mišios. Kadangi tada Vaitimėnuose bažnyčios nebuvo, pamaldos vykdavo Jakų namuose. S.Jakas net bažnytinį chorą organizavo.Šilalės klebono, pedagogo, filosofijos mokslų daktaro Jurgio Galdiko (1883–1963) paraginti, Vaitimėnų kaimo gyventojai 1935 m. pastatė medinę bažnytėlę. Bažnyčios statybai žemę paaukojo ūkininkas Juozas Šepikas. Kaip liudija bažnyčios pamatuose įmūrytas kertinis akmuo su datos įrašu „1934 m.“, jos statyba tada ir pradėta. Prie bažnyčios statybos, aukodami lėšas, prisidėjo Jonas ir Antanas Gailevičiai, Pranas Čepas, Antanas Kuizinas ir ūkininkai iš aplinkinių kaimų – Ringalių, Griaužų, Šakviečio, Romės Lauko, Pūtvės, Lašiškės, Deblių. Bažnyčią statė vietiniai meistrai Pipirai, Dabulskis, Maulius ir kt. Talkino visi ūkininkai.Pastatyta Vaitimėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia pašventinta 1935 m. rugsėjo 22 d. Bažnyčia stačiakampio plano, su prišlieta zakristija, nedideliu bokšteliu. Joje įrengti trys altoriai. Bažnyčios vidus paprastų formų, kuklus. Negausi bažnytinė bendruomenė buvo nepajėgi gausiai ir prabangiai išpuošti interjerą. Daugelį bažnytinių daiktų dovanojo kitos parapijos, tai liudija ten likusi XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės arnotų kolekcija, nevientisos interjero detalės, skirtingi bažnytiniai reikmenys. Parapijos ir bažnyčios kuklumą paryškina ir šventoriuje pastatyta atvira, paprastų formų varpinė. Joje pakabintas nedidelis, be įrašų, paprastas plieninis varpas. Šventoriuje stovėjo koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir šv. Antano, Marijos Maloningosios skulptūromis. Koplytstulpis per laiką sunyko.Šv. Mišias ilgą laiką kiekvieną sekmadienį aukodavo iš Šilalės atvykę kunigai. Antrojo pasaulinio karo metais Vaitimėnų bažnyčios klebonu paskirtas pranciškonas A.Žvingys. Pirmuoju zakristijonu buvo Petras Poška, bažnyčios chorą subūrė ir vadovavo S.Jakas.Pokario metais Vaitimėnų bažnyčioje buvo apsistojęs kunigas Adomas Alminas. Antrosios sovietinės okupacijos valdžia 1948 metais priėmė nutarimus dėl bažnytinio turto nacionalizavimo ir religinių bendruomenių registracijos. Bažnyčios su visu joms priklaususiu turtu paskelbtos valstybės nuosavybe. Tikintieji, kad jiems būtų perleistos bažnyčios religinėms apeigoms atlikti, turėjo įregistruoti religines bendruomenes. Neregistruotos bendruomenės neturėjo teisės naudotis savais maldos namais ir turtu. Vaitimėnų bendruomenė, nors neturėjo nuolatinio kunigo, 1948 m. rugsėjo 11 d. įregistravo bendruomenę.Bažnyčios registracija negarantavo, kad maldos namai nebus uždaryti ir kad juose nuolat bus galima melstis. Nors 1950 metais Vaitimėnų bažnyčia, kaip neturinti nuolatinio kunigo, gavo iš Religinių kultų reikalų tarybos (veikusios prie SSRS MT) leidimą kartą per mėnesį laikyti pamaldas, tačiau Šilalės rajono (tada Vaitimėnai priklausė Šilalės rajonui) valdžia tai ignoravo ir pamaldas draudė.1951 metų pabaigoje bažnyčia dar buvo be kunigo, kadangi ji buvo neuždaryta, vėliau leista turėti nuolatinį kunigą ir ten nuolat jam gyventi.Nors Vaitimėnų parapija priklauso Tauragės dekanatui, Telšių vyskupo Antano Vaičiaus (1926–2008) dekretu ji patikėta aptarnauti Šilalės dekanato Šilalės parapijos kunigams. Bažnyčią aptarnavo kunigai Virginijus Palionis, Mindaugas Alekna, Romualdas Velavičius, vikaras Sigitas Valauskis. Šiandien Vaitimėnuose bažnyčia liko vienintelis kultūrinis židinys. 2009 m. Tauragės rajono savivaldybė skyrė 10 tūkst. litų Vaitimėnų bažnyčios remontui, už šiuos pinigus suremontuotas bažnyčios stogas, sutvarkyta bažnytėlė.Kaimo kapinės Vaitimėnai – viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių, tai liudija ten likęs mitologinis ir archeologinis paveldas. Likę ir vėlesnio paveldo. Šiuo klausimo nėra atlikta tyrimų, tačiau tikėtina, kad jau krikščionybės laikais gyvenvietė pasitraukė daugiau į šiaurės vakarus, arčiau kelio iš Batakių į Šilalę. Tikslių žinių, kada Vaitimėnuose įsikūrė pirmosios krikščioniškos kapinės, nėra. Bronius Kviklys užsimena, kad iš senų laikų kaime buvusi koplyčia, kur retkarčiais būdavo laikomos pamaldos. Paprastai nedideles koplyčias statydavo kapinėse, tad B.Kviklio minima koplyčia galėjo stovėti senosiose kaimo kapinėse, kuriose išliko senų antkapinių paminklų ir šimtametė mūrinė koplytėlė. Ilgai kapinės buvo apleistos.1997 m. kapinės sutvarkytos, atstatyta sunykusi koplytėlė, kurią per Žolines pašventino kunigas Romualdas Velavičius. Koplytėlės pašventinimo dieną iš visų Lietuvos kampelių susirinko daug vaitimėniškių, iškilmėse dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės meras Petras Jokubauskas, Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Koplytėlės atstatymu rūpinosi Sofija Čiapaitė-Stulmokienė, jos vidų papuošė naujos vietinio drožėjo Alfonso Mauliaus, dabar gyvenančio Šilalėje, šventųjų skulptūrėlės.Senosios kaimo kapinės įrengtos vaizdingoje kaimo kalvelėje. Tvarkomose kapinėse išliko senų kapų su antkapiniais paminklais. Stovi ten ir puošnių šiuolaikinių kalvio kaltų, meniškų kryžių. Vaitimėnų senosios kapinaitės veikė iki 1937 m., kai už bažnyčios šventoriaus buvo atidarytos naujos kaimo kapinės. Kapinėms žemę paskyrė Raudonienė. Ji 1937 m. pirmoji kapinių centre ir palaidota. Šiandien tai veikiančios Vaitimėnų kapinės.Paveldas Pipirų giminę garsina Vaitimėnų kapinynas, ant kurio ši šeimyna gyveno. Kurti sodybą pelkėtoje vietoje buvo galima tik ant kalvelės. Senovėje šią kalvelę buvo pasirinkę ir šio krašto ainiai – įrengė savo kapines, vietinių vadinamas Milžinkapiu. Sodybos savininkas Antanas Pipiras, dirbdamas įvairius žemės darbus, rasdavo archeologinių radinių.Kapinynas yra greta kanalizuoto Žalpės upelio kairiojo kranto, veik 2 km nuo senosios Stabinės pagonių šventyklos. Tai antras įdomus ir vertingas Vaitimėnų archeologinis mitologinis paminklas. Mitologinė vieta yra Obelyno girininkijos 53 kvart. Stabinės miško rytinėje dalyje ir vadinama Stabine.Pailgoje kalvelėje, kuri yra buvusi baigiančio užakti Stabo ežero salelė, yra apie 30 akmenų grupė, vadinama Stabine. Vietiniai žmonės ją vadina Velnio sostine ir kalba, kad senovėje ten buvo velnių susirinkimo vieta. Stabinėje velniai šventė vestuves, ten buvo paimtas ir vienas žmogus, kuris velnių buvo užšokdintas. Kalbama, kad ten buvusi bažnyčia, Stabo miestas. Buvo sakoma, kad pelkių vietoje stovėjo miestas. Pelkės pradėjusios burbuliuoti ir tą miestą prarijusios. Stabinėje gyvena senieji dievai, todėl prie jo negalima žegnotis, melstis, minėti Dievą. Tai padaręs žmogus užsitraukia Perkūno rūstybę, ir jis padega to žmogaus trobą ar net visą sodybą. Šios vietos įvairių padavimų, nutikimų užrašė šilališkis krašto tyrėjas Vladas Statkevičius (1911–1999), archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius. 1971 m. vietovę tyrė žymus Lietuvos archeologas dr. Vytautas Urbanavičius.Stabinėje galima išskirti 5 akmenų grupes, pats didžiausias vadinamas Velnio stalu. Jis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo perskeltas pusiau, jame iškaltas ženklas, panašus į pasagą ar mėnulį. Vietinis gyventojas Antanas Repša prisiminė, kad iki suskaldant didįjį akmenį jis buvęs plokščiu viršumi ir atrodė kaip stalas. Šalia jo – du mažesni akmenys, vadinami Velnio kėdėmis. Kitos keturių akmenų grupės sudarytos iš mažesnių akmenų. Vienas jų vadinamas Krivio sostu, už 8 metrų nuo jo yra keturi akmenys, vadinami Vaidilutės ir Kryžiuočių vardais. Dar toliau – vadinami Stabu ir Stabo pamatu. Už 30 metrų – Žalčio alkos, Aukuro, Velnio stabo akmenų grupės1973 m., 1983 m. Stabinę žvalgė Kultūros paminklų Mokslinės metodinės tarybos archeologai. Istoriko Mykolo Černiausko nuomone, Stabinėje buvusi senovės kulto vieta – romuva su didingu aukuru. Vėliau, tikriausiai krikščionybės laikais, kulto vieta ir miškas pramintas Stabine, ežeras gavo Stabo ežero vardą.Garsina Vaitimėnus 1845 m. Vaitimėnuose gyveno 134 gyventojai, 1923 m. buvo 44 sodybos ir 243 gyventojai, 1940 m. – 250 gyventojai, 1959 m. – 188, 1970 m.– 155, 1992 m. buvo 34 ūkiai ir 84 gyventojai, 2001 m. – 86 gyventojai (44 vyrai ir 42 moterys), 2007 m. – 67, šiandien – 59 gyventojai.Juokaujama, kad Vaitimėnai – tai Pipirų vietovė, mat nuo seno ten labiausiai paplitusi Pipirų giminė. Petras Pipiras gimė Vaitimėnuose, tai kaimo šviesuolis, mokytojas ir vargonininkas, rašytojos Sonios Pipiraitės-Tomarienės tėvas. Palaidotas Vaitimėnų  kapinėse.1913 m. Pajūrio (Šilalės rajonas) bažnyčios vargonininko P.Pipiro šeimoje gimė duktė Sofija. 1932–1939 m., baigusi Tauragės mokytojų seminariją, Sofija mokytojavo įvairiose Tauragės apskrities mokyklose. 1939 metais išvyko į Ameriką. Ten ištekėjo už graikų kilmės poeto H.Tomaro. Sofija Pipiraitė-Tomarienė (1913–2002), brandžiausią gyvenimo dalį pragyvenusi JAV, publikavo savo eilėraščius, apsakymus, pasakas, straipsnius lietuviškoje spaudoje, vertė lietuvių poeziją į anglų kalbą. Daugiausia priešmokyklinio amžiaus vaikams rašė pasakas, neretai eiliuotas, perdirbtas pagal tautosakos siužetus, iš gyvulių gyvenimo. Iš viso išleista 18 rašytojos knygelių.Vaitimėnus garsina ne tik juose gyvenę ar gyvenantys žmonės, bet jų nuveikti geri darbai.