Žydai – neatskiriama Tauragės istorijos dalis

Žydų tautos tragedija II pasaulinio karo metais sukrėtė visą Europą. Rudasis fašizmas, Hitlerio vadovaujamas fašizmas, dar nelaimėjęs 1939 metais pradėto karo, ėmėsi kurti grynakraujų arijų rasę ne tik Vokietijoje, bet ir okupuotose valstybėse.
Lietuva viena pirmųjų pajuto vokiškojo fašizmo politikos žiaurumą. Tauragė buvo slenkstis žygiui į rytus pagal „Barbarosos“ planą.1941 m. rugsėjo 22 dienos rytą miestas jau skendo ugnyje. Iš gražaus miesto liko tik keletas pastatų – viskas virto griuvėsių krūva, pirmosios žuvusių žmonių aukos, likę gyventojai skubomis traukėsi link Skaudvilės, Mažonų, Šilalės, bet ir ten karas nusiaubė gyvenvietes, žuvo žmonės.Labiausiai fašizmas palietė žydų tautybės gyventojus, visi jie buvo pasmerkti mirčiai tik prasidėjus karui. Tauragėje iki karo gyveno 11 000 gyventojų, 4 000 žydų. Tai buvo taikūs žmonės, kurie nuo seno vertėsi prekyba, kūrė pramonės įmones, turėjo savo kultūrą, religiją, papročius, statė mokyklas ir kartu su mūsų gyventojais kūrė Tauragės ateitį. Paminėsiu tik keletą šeimų, kurias prisimena senesni Tauragės gyventojai, pergyvenę dvi okupacijas 1941 ir 1944 metais. Tai gydytojai J.Šapiro, L.Abronsonienė, J.Fridmanas, D.Fridmanienė, A.Joffė, vaistininkas I.Goldšteinas, R.Šereševskis, S.Rabinavičius, I.Kaplanas, H.Gitkinas, A.Gudelis, E.Levitas, O.Fišas – prekyba, pramonė, viešbučio savininkas N.Abramovičius, mokyklų inspektorius N.Polūkštas ir kiti.Tarp Kęstučio ir Vytauto gatvių buvo didelė turgaus aikštė, prie kurios buvo išsidėsčiusios daugiausia žydams priklausiusios parduotuvės. Jų buvo Šilalės, Stoties, Laisvės, Bažnyčių ir kitose gatvėse. Prekyba buvo pagrindinis amatas, verslas, tiesiog įaugęs į tos tautos kraują. Jau 1919 m. žydai turėjo savo muitinę prekybai su Prūsija, Vokietija, Lenkija.Jei prisimintume istoriją, 1388 m. Vytautas Lucke suteikė privilegiją Lietuvos žydams, įvertindamas jų reikšmę kunigaikštystei. Tauragės žydai nuo mažens, kiek prisimenu, buvo pagrindiniai mūsų šeimos darbdaviai. Tėvas M.Valaitis daug metų dirbo vežiku pas limonado ir ledų įmonės savininkus žydus Aroną Šragę ir Bermaną. Tėvas arkliu Šimeliu du kartus per savaitę veždavo parduoti limonadą, zelterį (sodos vandenį) į Skaudvilę, pristatydavo iš Jūros vandenį gamybai, atlikdavo kitus darbus. Mama, būdama beraštė, nuolatinio darbo neturėjo, kiek prisimenu iš jos pasakojimų, ilgiau dirbo pas Dovydą Jeznerį prie žąsų pešimo ir kitų darbų – virvių fabrike, prie sėlių plukdymo Jūros upe, elektrinės statyboje ir kitur. Tėvo sesuo U.Tybovienė skalbė žydų šeimoms, darbas rankomis buvo labai sunkus. Kita tėvo sesuo M.Šneideraitienė ilgą laiką buvo turgaus aikštės šlavėja. Žydų pradinėje mokykloje Vytauto gatvėje tėvo brolio žmona dirbo sarge-valytoja,  vyras – kūriku. Hiršas Taicas, kurio giminės šaknys Lietuvoje siekė 300 metų, buvo vienas stambiausių Tauragės pramonininkų, prekybininkų, visuomenės veikėjas. Kur dabar įsikūrusi „Čia Market“ parduotuvė Bažnyčių gatvėje, buvo didelė N.Niro tekstilės parduotuvė. Prekyba vyko ir valsčiuose, didesniuose kaimuose, todėl žydai turėjo ir savo banką, kurio pastatas išlikęs Dariaus ir Girėno g. 26. V.Kudirkos gatvėje, šalia ligoninės, buvo Talmudo-Toros mokykla berniukams.Tėvų namas buvo prie pat Alberto Gudelio plytinės. Žemę skyrė tik aukšta medinė tvora. Gerai prisimenu, kaip prieš karą sudegė plytų fabrikas. Tėvai namą išsaugojo pildami vandenį ant stogo krintančių žiežirbų. A.Gudelio sūnus 1940 m. baigė Tauragės komercijos mokyklą, tapo gydytoju ir dirbo Rydštate, Vokietijoje. Atvykdavo į Tauragę, dalyvavo mokyklos mokinių susitikime 1984 m., teko bendrauti asmeniškai. Dabar Tauragę ir Rydštatą jo dėka sieja bendradarbiavimas, parama, draugystė.Negalima nepaminėti ir Ruvino Šereševskio, kuris Respublikos g. pastatė trijų aukštų karininkų ramovę. Šalia ramovės, prie pašto, buvo ir didelis Šereševskių gyvenamasis namas. Jis globojo pradinės mokyklos statybą. Buvo radijo įmonės „Philips“ atstovas Tauragėje, turėjo keletą elektros prekių parduotuvių.1941 m. birželio 22–25 d. vokiečiams užėmus Tauragę, ramovės pastatas ir gyvenamasis namas šalia buvo aptvertas aukšta medine tvora, įkurtas žydų getas. Su prisiūtomis geltonomis žvaigždėmis žydus vasarą varydavo į darbus, o 1941 m. rugsėjo 12 d. beveik visos moterys ir vaikai buvo sušaudyti Antšunijų miške, vyrai – Visbutų kaime. Apie tai daug rašė žurnalistas A.Morozovas, K.Paulauskas, A.Bagdonas, E.Mažrimas, S.Černiauskaitė ir kt. Mano nuomone, ten, kur buvo karininkų ramovė, žydų getas, paskui – Tauragės rajono valdyba, dabar savivaldybė, reikėtų atminimo lentos. To reikalaujama rašant rajono istoriją būsimiems istorikams, kraštotyrininkams.Man dirbant politechnikume istorijos dėstytoja nuo 1964 m. gavau žydų bendruomenės laišką su žemėlapiu. Laiške prašoma sužymėti visas žydų sušaudymo vietas, pateikti informacijos apie kapinių būklę. Teko su politechnikumo moksleiviais, kraštotyros draugijos nariais aplankyti masinių žudynių vietas, aprašyti jų būklę Visbutų, Kaziškės, Pužų, Gryblaukio, Antšunijų vietose, buvo paruošta medžiaga. Tauragės mieste vietinių žydų tautybės gyventojų nėra, tik po nepriklausomybės atgavimo 1992 m. iš JAV atvyko broliai S. Ir J.Levitanai, kurie gyveno Tauragėje ir išliko gyvi. Vėliau ryšiai suaktyvėjo, nusipelnęs žydų tautos atminimą įamžinęs A.Bagdonas buvo K.Taico kvietimu pakviestas į Izraelį.Tai tik dalis žydų tautos istorijos. Kiekvienoje Tauragės bendruomenėje dar yra žmonių, kurie prisimena žydų šeimas, jų gyvenimo būdą, tradicijas, religiją ir papročius, tik rašančiųjų šia tema kasmet mažėja. Kaip dainuoja V.Noreika, „prieš laiką lygūs mes visi, laikas visagalis“.