Donalda Meiželytė: „Per pilnatį gyventojų nepriimu“

Nors vienmandatėje apygardoje tauragiškiai renka tik vieną Seimo narį, Tauragėje savo biurą turi, rinkėjus priiminėja ir pagal Tautos prisikėlimo partijos sąrašą į šalies Parlamentą patekusi Vilniuje gyvenanti ir dirbanti buvusi tauragiškė Donalda Meiželytė. Seimūnė atsako į „Tauragės kurjerio“ klausimus.
– Į Seimą patekote pagal Arūno Valinsko įkurtos Tautos prisikėlimo partijos sąrašą. Po partijos skilimo priklausote Krikščionių partijai. Prisiminkite, kokie buvo partijos, su kuria patekote į Seimą, rinkimų pažadai, gal skilus partijai pasikeitė kai kurios nuostatos? Kaip sekasi vykdyti rinkimų pažadus? – Geras klausimas! Pirma, tai Tautos prisikėlimo partiją įkūrė ne vienas Arūnas Valinskas. Jis buvo ir yra šio pilietinio judėjimo lyderis. O pačią partiją kūrė daugybė žmonių – geresnių ar blogesnių, vienokiais ar kitokiais darbais prisidėjusių. Antra, Tautos prisikėlimo partija neskilo. Ji kaip buvo, taip ir liko, tiesiog Seime Tautos prisikėlimo partijos frakcijoje berniukai nepasidalijo žaislais, ir tiek. Pasakymas „išbandymas valdžia ir pinigais“ yra šimtu procentų teisingas, nes ambicijų, įtakos troškimo dažnai būna daugiau negu proto ar racionalios, į teigiamus rezultatus vedančios įžvalgos. Labai džiaugiuosi, kad rinkiminės kampanijos į Seimą metu nieko nežadėjome, na, gal tik Arūnas nevykusiai pajuokavo, jog su mumis bus linksmiau, bet blogiau – tikrai ne. Blogiau mums atėjus tikrai nepasidarė, nes ar taip, ar taip mus senbuviai maudo kaip vaikus, o va dėl linksmumo tai jau niekam, manau, nebelinksma. Tautos prisikėlimo partijos programa buvo dešimt Dievo įsakymų, tiesiog bendražmogiškosios tiesos, kurių laikydamiesi žmonės gali gyventi taikoje ir santarvėje. Patys, jei domitės, esate bent peržvelgę kitų partijų programas. Na, nė vienoje neteko skaityti, kad jų siekis – nemokėti senatvės pensijų ir neužtikrinti orios senatvės, kad jų tikslas – vesti šalį į krizinę duobę, parduoti Lietuvą, nelaikyti prioritetinėmis sritimis nei švietimo, nei kultūros, o verslius piliečius – pagrindinius šalies išlaikytojus – paleisti ubagais. Viena, kas yra deklaruojama, kita, kas yra veikiama. Juk visos politinės jėgos kaukė apie daugelį dalykų per rinkimus vienaip, o po to Seime balsavo kardinaliai priešingai. Be to, tos teorinės programos ne visada pasiteisina praktikoje ir dažnai konservatyvizmo idealų vedinos partijos vykdo socialdemokratinę politiką. Rinkimų pažadų nedalijau, bet be jokių viešųjų ryšių tikslų su Krikščionių partijos kolegomis lankomės Pilnų namų bendruomenėje prie Merkinės pas kunigą Valerijų Rudzinską, talkiname, renkame ekologines vaistažoles, tvarkome aplinką, nes savaitgaliais ten suvažiuoja tūkstančiai žmonių. Viena diena, praleista toje geroje auroje, atperka savaitę pseudodebatų plenarinių posėdžių salėje, kai kalbama tik dėl kalbėjimo, o jau seniai susitarta, kaip kas balsuos. Och… Sakiau, be jokių viešųjų ryšių tikslų ir vis tiek pagyrų puodas prakalbo. Atsiprašau.– Nors į Seimą patekote pagal partijos sąrašą, skirtingai negu kiti tokiu būdu išrinkti Seimo nariai, ne Vilniuje, o Tauragėje, mieste, kuriame ilgai gyvenote, įsteigėte savo biurą. Ką tai jums duoda?– Va, čia ir visas fokusas. Prieš Seimo rinkimus važinėjau su bendražygiais po visą Lietuvą, bet ne į Tauragę. Žinot, savam mieste pranašu nebūsi, o juo labiau ir nemaniau esanti verta garbės būti, nors ir laikinai, tautos atstove. Kaip ten bebūtų, tik dėl keleto šimtų balsų vienmandatėje apygardoje Tauragėje nepatekau į antrąjį turą. Dabar net gailiuosi, nes konservatorių vykdoma politika man nepriimtina. Nieko neturiu prieš tauragiškių atstovą Stasį Šedbarą, puikus teisininkas. Esu tvirtai įsitikinusi, kad pirmiausia tautos atstovas turi būti paprastas, užjaučiantis, išklausantis žmogus. Visų sričių specialistas niekas negali būti, tam ir yra toks reiškinys, kaip specializacija. Aš jaučiu atsakomybę prieš kraštiečius, man toks gausaus jų palaikymas yra labai svarbus. Nejau jūs manot, kad po tiek už mane atiduotų balsų Tauragėje aš galėjau darbuotis vien sostinėje? Tikrai ne. Kol turiu bent šiek tiek galios daryti įtaką žinybų darbui, tol būsiu tauragiškių atstovė. Na, mano „biurą“ gal ir per prabangu taip vadinti, nes tai tik trijų kvadratinių metrų kabinetukas. Bet už tai nuoma – tik pora šimtų litų. Todėl pasispaudusi galiu padengti transporto išlaidas moksleivių ekskursijoms į Vilnių, Seimo rūmus arba pedagogams vieną kitą kanceliarinę prekę švenčių proga įteikti. – Kaip dažnai lankotės Tauragėje? Su kokiomis problemomis į jus kreipiasi rajono gyventojai?– Iš karto pasakau, per pilnatį gyventojų nepriimu. Dėl viso pikto, nes geriau aptarti susikaupusias problemas be jokių magnetinių laukų ar mėnulio traukos įsikišimų. Tačiau gyventojus priimu periodiškai. Priklauso ir nuo sezono, pavyzdžiui, vasarą ar kalėdiniu periodu interesantų tikrai mažai, bet šiaip iš anksto į priėmimą užsirašo nemažai gyventojų. Galiu pasidžiaugti, kad žmonės ateina ir dėl įsisenėjusių problemų, ir su labai racionaliais, rimtais pasiūlymais. Pavyzdžiui, tik aktyvios grožio salono savininkės iniciatyva nebereikės pirkti leidimų-higienos pasų kiekvienai kirpyklos meistrei, jei visas salonas jau yra gavęs leidimą-higienos pasą veiklai. Iki šiol vienam kvadratiniam metrui (savininkas ir dvi pamainomis dirbančios kirpėjos) tekdavo pirkti tris leidimus-higienos pasus. Sėklintoju dirbantis Klaipėdos veterinarijos technikumą baigęs gyventojas pasiteiravo, kodėl jis negali užsiimti veterinaro praktika, net vitaminų gyvuliams negali duoti ar vaistų suleisti. Ir štai, jau rengiamas kursas veterinarijos technikams, kuriuos baigę jie galės suteikti gyvuliams pirmąją medicininę pagalbą, o ūkininkams nereikės kviesti veterinarijos gydytojo dėl smulkmenų. Viena garbaus amžiaus pora atėjo pasiguosti, kad jiems neatkuriamos santaupos, nes jie pražiopsojo terminą, atnešė ir laišką Prezidentei. Net į banką su jais važiavome, o iš Prezidentūros gavome atsakymą su viltimi, kad problema bus išspręsta. Na, apie tai, kaip tenka talkinti prie senojo Tauragės televizijos bokšto gyvenantiems ir nuolatinį diskomfortą jaučiantiems (dėl kondicionierių ūžesio) gyventojams, tai dar ir patys, tikriausiai, ne kartą parašysite. – Kaip sekasi bendradarbiauti su rajono valdžia?– Puikiai. Žinoma, savivaldybių chartija nesuteikia man galių eiti ir aiškinti, kaip savivalda turi tvarkytis, bet problemas, kurios aktualios gyventojams, aš tiesiog privalau perduoti. Ar tai būtų klausimas dėl kurios nors seniūnijos pradinės mokyklos uždarymo, ar dar dėl ko nors. Su rajono vadovais susitinkame per miesto ar bendruomenių šventes, mielai pabendraujame, pasidalijame idėjomis, mintimis. Man svarbiausia, kad nebūtų Tauragėje karo, kad visi gyventų draugiškai ir mokėtų dalytis, nesidalydami įtakos zonomis ir nežiūrėdami tik partinės ar verslo priklausomybės reikalų. – Ką, žiūrėdama iš Vilniaus, Tauragėje matote gero, ką blogo?– Oi, tai kad man net nereikia iš Vilniaus žiūrėti, man užtenka ir į Tauragę atvažiavus pasidairyti. Kas gero? Kad centre vis dar veikia amžinasis turgelis, kuris man labai patalkino, kai reikėjo pradžiuginti dukterėčias ir dukrą, atostogaujančias pas senelius Tauragėje (juokiasi). Jos liko sužavėtos, nes užvirėme su pirkėjais ir pardavėjais tokią diskusiją, geresnę nei bet kokią debatų laidą per televiziją. Gerai, kad galų gale bus renovuoti šilumotiekiai mieste, nes didžiausias kiekis šilumos prarandamas šilumos trasose. Namų renovacija – gerai, bet tai tik trečdalis šilumos praradimų per sienas žiemą. Kokia graži Bažnyčių gatvė, kokia evangelikų bažnyčia išgražėjusi ir skveras prie Martyno Mažvydo mokyklos bei evangelikų liuteronų bažnyčios puošiasi. Kai sutvarkys dar ir centrinę aikštę – bus geriau nei bet koks didmiestis. Kas blogo? Mūsų buvęs „Univermagas“ visai iškrinta iš bendro konteksto. O, atmenu, tokia miela buvo prekyvietė. Blogai, kad su tomis vėjo jėgainėmis prie aeroklubo dar tęsiasi nesutarimai, kad Pagramantyje niekaip betonuoto kalnelio neišlieja ir greičio ribojimo „inkilo“ nepastato, ten tokia avaringa vieta. Guminis kalniukas tikrai gyventojus nervino, nes barškėjo ir dundėjo kaip pašėlęs. Nurovė, tai nurovė vietiniai, bet reikia saugoti vaikus ir į bažnyčią atvažiavusius, tai svarbiau. Apie kai kurias gatves ir jų būklę nekalbėsiu, nes ši tema – neišsemiama. Jau seniai sakiau susisiekimo ministrui, kad Viešųjų pirkimų įstatyme reikia įrašyti nuostatą, jog jei tiesti kelią – garantija jam turi būti mažiausiai dešimčiai metų, tada nebus poreikio dangos storį mažinti. Daug problemų, susijusių su bendra šalies padėtimi. Sumažėjus mokinių ir baigiantis Švietimo reformai labai neramu, kad stipriai sumažės švietimo ir kultūros židinėlių seniūnijose. Daug kas sako, kad Tauragė – Pagėgių sesė, kad kontrabanda klesti, bet kam tada Valstybės saugumo departamento padalinys greta stovi su tiek darbuotojų? Žinot, visos tos problemos išsprendžiamos tik būnant pilietiškiems skundikams. Juk jei kažkas nemoka mokesčių, už jį tenka mokėti tam, kuris sąžiningai moka, ir mokėti dvigubai. Jei kažkas perka kontrabandinę prekę – mes visi prarandame įplaukas viešajam sektoriui. Paskui stebimės, kodėl šitokia situacija, kodėl tuos mokesčius taip sukėlė. – Esate žurnalistė, pramogų pasaulio atstovė, tapote politike. Ką naudingo pavyko nuveikti Seime?– Žurnalistu šiais laikais gali būti bet kuris plunksną valdantis žmogus, pramogų atstovų taip pat visokių pasitaiko, o ir politikoje visokio plauko piliečių susirenka. Aš esu tiesiog patriotė, paprasčiausia Lietuvos pilietė, kaip ir tūkstančiai kitų. Darbas Seime – tikra rutina, ypač šioje kadencijoje, nes įstatymų projektų ir pataisų pateikiama tokia galybė, kad tik spėk skaityti ir susidaryti savo nuomonę. Esu opozicijoje, tad valdantieji į mūsų siūlymus tik numoja ranka. Dėl dyzelino akcizo sumažinimo pavyko sutarti su Ministru Pirmininku, bet gerbiamasis tai traktavo kaip lažybas. Po pateikimo Seimas pritarė Krikščionių partijos frakcijos siūlymui, kad Pridėtinės vertės mokestis (PVM) knygoms, spaudai, kultūros, meno, sporto renginiams būtų 9 proc. Bet pavasario sesijoje taip iki svarstymų ir neprieita. Tai tiesog baimė, kad Seimas tuomet svarstytų ir pasiūlymus mažinti PVM maisto produktams. Frakcijos vardu rašiau pasiūlymus „Nacionalinio susitarimo dėl palankios aplinkos šeimai kūrimo“. Esu Audito komiteto narė ir kiekvieną savaitę analizuoju Valstybės kontrolės pateikiamas įvairių įstaigų finansinių ir veiklos auditų ataskaitas. Su frakcijos kolegomis inicijavome įstatymo projektą, kuriuo pensijos būtų atstatytos nuo šių metų gruodžio 31 dienos. Temų labai daug, aš jums galėčiau nuolat siųsti savo darbų ataskaitas, tik labai nesinori savęs išskirti, nes darbas Seime dažniau būna kolektyvinis, frakcijos ar komiteto kontekste. – Dabartinis Seimas sulaukia daug kritikos. Kaip reikėtų to išvengti?– Pirmiausia, labai būna skaudu, kai žiniasklaida skelbia „Seimas priėmė, Seimas tą, Seimas aną“, nors sprendimai priimti valdančiosios koalicijos balsais. Kritika Seimui yra pagrįsta, nes nėra tokios šalies, kurioje Seimas, vykdomąją valdžią kontroliuojanti institucija, kontroliuotų pats save. Na, tiesiog ministrai su Ministru Pirmininku priešakyje patys kontroliuoja savo darbą, nes nuolat sėdi Seimo posėdžiuose. Mistika kažkokia. Dar pastebėjau, kad Seimas niekada nebuvo geras, visada visos skiedros į jo pusę lekia. Prieš septynerius metus dainavau dažnutes, puikiai prisimenu, kaip lengva būdavo patekti į Seimą. Pabandykite į Prezidentūrą ar Vyriausybę ateiti šiaip sau filmuoti, interaktyvių šou kurti, niekada nepavyktų, o į Seimą eina kas tik netingi, kurti reportažų „iš oro“. Sutinku, kad kol Seimo nariai visi iki vieno nesielgs padoriai, pagal jų statusą, tol pagarbos nesulauks. Seimas dažnai tampa ir politinių rietenų bei savojo narcisizmo demonstravimo arena susireikšminusiems. Na, ir dar, kai dešimtis milijonų ministerijos skiria viešiesiems ryšiams, o po to pasirodo straipsniai apie vieną ar kitą nepatogų, netinkantį Seimo narį, nekraipykite pečiais. Bet kurį žmogų galima išdėti į šuns dienas ir sužlugdyti moraliai. Pavyzdžiui, aš galiu Jūsų, skaitytojau, paklausti, kiek kartų per dieną jūs mušate savo žmoną. Jūs neatsakysite, aš komentuosiu: „Kaip ir reikėjo tikėtis, pašnekovas nenorėjo komentuoti šių iš labai patikimų šaltinių gautų žinių“. Jei pajuokausite, kad mušate du kartus per dieną, pakomentuosiu tą patį. Ir nors jūs gyvenime nebūsite savo sutuoktinės nė pirštu palietęs, skaitytojai kraipys galvas: „Štai matai, koks gyvatė, žmoną muša“. O pabaigoje dar vienas žurnalistinis triukas norint apjuodinti ir išvengti atsakomybės. Svarbiausia riebiomis raidėmis parašyti teiginį, pavyzdžiui: „Seimo narys lėbavo su tuo ir tuo, ten ir ten, paėmė tiek ir tiek už tai ir tai“, o po šio sakinio padėti mažą mažą mažutėlaitį klaustuką. Klaustuko niekas nepastebės, o dideliu šriftu patėkštas bjaurus tekstas išliks sąmonėje. Kol žiniasklaida turės gyventi iš partijų, o pastarosios – iš verslo malonės, kol spaudai mokesčiai bus tokie, kad jie kitaip negalės net kvėpuoti, tol mes turėsime skandalingą žiniasklaidą ir nuolatos reikia nereikia kritikuojamą Seimą. Siūlau pradėti kritikuoti argumentuotai ir ne visus, o tik nusipelniusius to. Geros vasaros, Taurage!