Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragėje senokai veikiančio projekto „Draugų kiemelis“ dalyviai vis dar sulaukia spėlionių, ar tai labdaros valgykla skurstantiems. Tačiau tie, kurie šią vietą atrado ir joje pietauja dukart per savaitę, džiaugiasi gardžiais pietumis ir puikiu aptarnavimu. Projekte dalyvaujantys negalią turintys žmonės taip pat patenkinti – darbas nesunkus ir mėgstamas.
Sukvietė draugus
Socialiniame tinkle „Facebook“ turbūt ne vienas tauragiškis yra matęs kvietimą užsukti į „Draugų kiemelį“ pavalgyti pietų. Tačiau dažnas dar gerai nežino, nei kur tas „kiemelis“ yra, nei kas ten apskritai per vieta. Tauragės Švč. Trejybės parapijos „Carito“ savanorė Vitalija Šlepavičienė atskleidė net girdėjusi nuomonių, kad čia labdaros valgykla skurstantiesiems. Tačiau iš tiesų tai beveik metus veikiantis socialinis projektas, perpus finansuojamas iš Europos Sąjungos ir savivaldybės lėšų. Sriubos ir antrojo patiekalo pietūs čia užsukusiems kainuoja 5 eurus. Kaip sakė V.Šlepavičienė, didžioji dalis už pietus surinktų lėšų skiriama produktams įsigyti, o likusi – paskirstoma psichosocialinę negalią turintiems darbuotojams kaip premijos.
– Pas mus ketvirtadienis – anšlaginė diena, turbūt iš įpratimo. Prasidėjo viskas nuo „Carito“ iniciatyvos, kad žmonės, gyvenantys apsaugotame būste, turintys psichosocialinę negalią, galėtų bendrauti, mokytųsi gaminti maistą, turėtų veiklos. Rinkdavomės, gaminome maistą kartu, pasikviesdavom draugus pietauti, kūrėm šeimyninę atmosferą. Vėliau prisijungė daugiau žmonių, pamažu pastatėme kelis staliukus parapijos namų kiemelyje, kur ketvirtadieniais sukviesdavom vis daugiau žmonių, – projekto pradžią prisiminė V.Šlepavičienė.
Šefė Indra Dadūrienė vadovauja visai maisto gamybai. Mortos Mikutytės nuotrauka
Pradėjus rinkti aukas už paruoštus gardžius karštus pietus buvo visko. Kai kas paaukodavo net 20 eurų, tačiau, žinoma, ne kasdien žmogus gali sau leisti paaukoti tokią sumą. Pasitaikydavo ir tokių, kurie pietus pavalgę paaukodavo vos 2 eurus. Todėl pasvarsčius apsispręsta nustatyti konkrečią kainą – 5 eurus. Dalis šių pinigų naudojama maisto produktams įsigyti, kad būtų iš ko paruošti kitus pietus, likusieji skiriami psichosocialinę negalią turintiems darbuotojams.
Staliukų padvigubėjo
Nieko keisto – atvėso orai ir valgyti kiemelyje nebebuvo taip patogu ir jauku. Čia pagelbėjo klebonas Marius Venskus, aprodęs laisvas patalpas parapijos namų pusrūsyje. Anksčiau čia rinkdavosi ir laiką leisdavo jaunimas, dabar – būriai pietaujančiųjų.
– Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja, pamačiusi, kiek mes išsiplėtėm, pasiūlė rašyti projektą ir gauti finansavimą tokiai veiklai, kuri iki tol buvo tik savanoriška. Gavę finansavimą, pradėjome pietums kviesti ir antradieniais. Darbas su psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis vyksta lėčiau, neturime resursų kviesti pietauti kasdien. Pirmadienį skutamos bulvės, pjaustomos daržovės ir kitaip ruošiamasi antradienio pietums, antradienį nuo pat ryto intensyviai gaminama. Lygiai ta pati tvarka trečiadienį ruošiantis ketvirtadienio pietums. O penktadienį kimbame gaminti desertų, kuriais prekiauja kavos studija „ResPublica“, – vardijo pašnekovė.
Projektas pagal šiuo metu skirtą finansavimo laikotarpį turėtų tęstis 40 mėnesių, kiek ilgiau nei trejus metus. Tačiau viliamasi, kad pamačius jo naudą bus pratęstas.
Sukasi kaip vijurkai
Antradienį kone visi „Draugų kiemelio“ staliukai buvo užimti. Mortos Mikutytės nuotrauka
Vitalija Šlepavičienė skaičiuoja, kad nuo septynių staliukų maitinimo paslauga išaugo iki 12 stalelių. Susitikus pokalbio su Vitalija antradienį klientams buvo siūlomi troškinti kopūstai su dešrelėmis arba kepsniai, užkepti su pomidorais ir sūriu. 11.30 val. prisėdus pokalbio salė buvo tuščia, tačiau jau netrukus, apie 12 val., visi staliukai jau buvo užimti.
Lėkštes nurinkusi Laimutė „Tauragės kurjeriui“ sakė labai besidžiaugianti savo darbu.
– Puikus darbas, džiaugiuosi. Atėjusi į virtuvę bulves skutu, daržoves pjaustau, indus plaunu, dabar salėje dirbu. Man labai patinka, nenorėčiau išeiti, – nedrąsiai kalbėjo moteris.
Prie virtuvės šefės Indros Dadūrienės tądien darbavosi Edmundas, ruošdamas lėkštes, dėdamas į jas salotas.
– Man patinka, kad čia dirbu. Nėra sunkus darbas. Ne statybos juk. Įvairius darbus darau. Pasiruošimui bulves skutam, salotas tvarkau, kažką supjaustyti reikia, – vardijo Edmundas, patikindamas, kad visi darbai jam vienodai mieli. – Darbas yra darbas.
Kartu su socialinę pagalbą gaunančiaisiais dirba ir socialinė darbuotoja Gražina Stašinskienė, individualios priežiūros darbuotoja Sandra Andriuškienė, o desertus gaminti padeda Sandra Šimkienė.
– Žmonės ateina su visokiomis nuotaikomis. Jie iš pažeidžiamos grupės, tad emocinė būklė svarbu. Todėl čia nėra verslas, tai socialinė paslauga, įgūdžių ugdymas, kad jie žinotų, kaip elgtis darbe. Norime, kad juos pastebėtų darbdaviai, nes kai kurie tikrai galėtų dirbti kitose maitinimo įstaigose įvairius pagalbinius darbus. Bet turbūt ne visi nori priimti žmogų su negalia. Turintieji psichosocialinę negalią gal ir negreitai atlieka darbus, bet juos įdarbinti tikrai būtų prasminga, – įsitikinusi Vitalija.
Pokyčiai didžiuliai
Į socialines dirbtuves „Draugų kiemelis“ gaminti pietų ateina tie, kurie turi psichosocialinę negalią ir gyvena apsaugotame būste arba bendruomenėje savarankiškai. Dirbtuvėse dirbantys specialistai jau pastebėjo šių asmenybių pokyčius, o jie – didžiuliai.
– Kai kurie net bendrauti su kitais žmonėmis nemokėjo. O pradėję darbuotis socialinėse dirbtuvėse labai nori eiti į salę aptarnauti klientų. Pamokėme, kad būtina tvarkingai apsirengti, susišukuoti, susitvarkyti. Šiems žmonėms išėjimas į viešumą – rimtas išbandymas. Palaipsniui jie išmoko bendrauti, komunikuoti ir tarpusavyje, ir su atėjusiais žmonėmis, susidraugauti. Čia ne tik jų darbas, jie čia pat kartu ir papietauja, – pokyčius nupasakojo V.Šlepavičienė. – Būtumėte matę, kaip pirmą dieną, kai tik pradėjome – tai, kaip dirba žmonės dabar, didžiulis skirtumas.
Socialinių dirbtuvių dalyviai kartu dirba, kartu valgo, kartu ir įvairias šventes, gimtadienius mini. Neliko pamiršta ir neseniai praėjusi Valentino diena, kai dirbtuvių dalyviai dengė stalus, nenutuokdami, kad netrukus patys prie papuošto stalo ir prisės.
– Kai kurie net sakė, kad prie tokio gražaus stalo nėra sėdėję ir tokį išvis matę tik internete, – apie paprastus dalykus, keliančius džiaugsmą, sakė pašnekovė. – Kartais atrodo, kad šie žmonės patys save nusirašę. Jie gyveno globos įstaigose ir neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Nebuvo jiems blogai, bet už juos viskas buvo padaryta, negalėjo rinktis, ką valgys, viskas buvo paduota, kambariai sutvarkyti. Yra tokių, kurie nuo vaikystės gyveno įvairiose įstaigose, pradedant vaikų namais.
Džiugina rodomas pasitikėjimas
Dirbtuvių dalyviai priima ne tik pietaujančius įvairių įstaigų atstovus, kurie užsuka pietų metu antradieniais ir ketvirtadieniais, bet ir užsakymus. V.Šlepavičienė pasakojo, kad mero pietūs su įvairių įstaigų vadovais buvo užsakyti socialinėse dirbtuvėse. Taip pat užsuko Užimtumo tarnybos delegacija.
– Turime profesionalią šefę, kuri vadovauja visam procesui, turime veterinarijos leidimą gaminti maistą. Dirbtuvių „Draugų kiemelis“ dalyviai yra pasitikrinę sveikatą, jiems leista gaminti maistą. Todėl dėl tvarkos baimintis nereikia, – užtikrino viena socialinių dirbtuvių sumanytojų.
Išduosime paslaptį – cepelinai čia kaskart sulaukia didžiulės paklausos, tad „Draugų kiemelio“ feisbuko paskyroje išvydus, kad bus gaminamas šis patiekalas, verta suskubti. Anot V.Šlepavičienės, jau 12.30 val. šis patiekalas būna tiesiog iššluotas.
– Viena vertus, nesmagu, kad nebeturime atėjusiam klientui ką pasiūlyti. Kita vertus, be galo džiugu, kai parduodame viską, – šmaikštavo moteris, pridūrusi, kad atėjusiems klientams vakarykštis maistas neparduodamas – likusiais patiekalais mielai vaišina kaimynus, nešasi namo patys dirbtuvių dalyviai.
Vasario 26-ąją – kovo 7-ąją dirbtuvių darbuotojai ir dalyviai atostogaus. „Carito“ nariai keliauja į piligriminę kelionę į Italiją. Iš jos jie tikisi parsivežti ir itališkų skonių pietaujantiems.
