Garbės donoras Vidas Turolevičius: 78 donacijos dar ne pabaiga

Kas mėnesį Tauragėn atvažiuojantis Nacionalinis kraujo centras džiaugiasi aktyviais tauragiškiais, kurių kaskart į kraujo donorystės akcijas susirenka kone aštuonios dešimtys. Kalbiname Vidą Turolevičių, kraujo dovanojusį net 78 kartus! Kaip sako Vidas, kraujo jis aukos tol, kol tik sveikata leis.

Pirma donacija – žmonai

Vidas Turolevičius kraujo donorystės akcijose dalyvauja beveik visada 6 kartus per metus – tiek, kiek leidžia numatytos rekomendacijos. Pašnekovas dar prisimena, kad pirmoji donacija buvo labai seniai, dar 1991 metais.

– Gimstant sūnui, žmonai prasidėjo problemos. Vežė iš Tauragės į Klaipėdą ir pakeliui jai ėmė smarkiai bėgti kraujas. Nuvežė leisgyvę į ligoninę, o gydytojai pasakė, kad kovos dėl vienos gyvybės, bet nepasakė, dėl kurios. Po kelių minučių pranešė, kad reikia daug kraujo. Tuomet net neklausė, kokia mano kraujo grupė. Tai toks buvo pirmas kartas, kai daviau kraujo. Vėliau buvo ilga pertrauka, – kalbėjo V.Turolevičius, kurio mama taip pat dar sovietmečiu dovanodavo kraujo, yra pelniusi ir donorystės apdovanojimų.

Pašnekovas aktyviai sportuoja nuo jaunų dienų iki šiol. Ypač mėgsta krepšinį ir nuolat treniruojasi su „Senvagės“ komanda. Jis pasakojo, kad žaidžiant pasitaikydavo momentų, kai po susidūrimo su kitu žaidėju imdavo bėgti kraujas iš nosies. Tad sykį kartu žaidęs medikas pajuokavo – siūlė nešvaistyti kraujo pertekliaus, o ateiti į kraujo donorystės akciją. Tada, 2006 metais, ir kilo mintis tapti neatlygintinu kraujo donoru.

Vidas, savo 55-osios donacijos metu Tauragės Pilies aikštėje. Tauragės visuomenės sveikatos biuro nuotrauka

Anksčiau akcijos buvo kitokios

Seniau buvo galima rinktis dovanoti kraujo ar parduoti. V.Turolevičius dar prisimena, kad Nacionalinio kraujo centro specialistams atvykus į Tauragę atvykdavo žmonių ir „su kvapeliu“. Pašnekovas mena, jog kai kurie, laukdami eilėje, pūsdavo sau į saują, tikrindami, ar neužuos darbuotojai, kad atėjo neblaivus. Jie kraujo nedovanodavo – ateidavo duoti už atlygį. Anot V.Turolevičiaus, juos ypač piktindavo nustatyta tvarka.

– Buvo tvarka, kad neatlygintinai duodantys kraujo būdavo aptarnaujami be eilės. Tai jiems būdavo pikta, kad teks ilgiau laukti. O jei ateini su keliais draugais! Jie gi laukdavo, kad greičiau gautų kelis litus ir eitų apsipirkti, – iš V.Turolevičiaus žodžių galima tik numanyti, kad iš gautų pinigų kai kurie donorai pirkdavo ne vaisių sultis. – Aš daug dalykų padarau neatlygintinai, man nesunku padėti. Yra buvę, kad ligoninėje atbėgo kaimynė ir paprašė gelbėti – duoti kraujo, nes jos mamą operavo. Paklausiau, kodėl pati neduoda, ir ji patikino, kad eis. Bet spėkit, ar nuėjo. Yra žmonių, kurie supranta reikalą, bet yra ir kitokių.

Įkalbėjo būrį draugų

Jau tris dešimtmečius Tauragėje gyvenantis V.Turolevičius šeimoje – ne vienintelis donoras. Kol sveikata leido, kraujo duodavo jo žmona. Vėliau į donorų gretas prisijungė ir jųdviejų sūnus bei dukra. Pats V.Turolevičius skaičiuoja 16-tus donorystės metus. Ir čia dar ne viskas.

– Dabar jau gan platų ratą įtraukiau. Iš „Senvagės“ komandos beveik visus įtraukiau. Vienais metais susiorganizavom ir kartu atėjom – buvom kone 30 žmonių. Visi supranta, kad tai reikalingas dalykas. Kad ir kaip viskas būtų patobulėję, kraujo pakeisti neįmanoma. O taip bekalbant ir įkalbinu ateiti. Vėliau gaunasi grandininė reakcija – žiūrėk, jau pažįstamas ateina dar su kažkuo, bendradarbius atsiveda. Paskutinėje Tauragėje vykusioje akcijoje dukra buvo – atėjo su keturiomis kolegėmis. Vėliau tos kolegės dar kažkam pasakys. Smagu. Ir Nacionalinio kraujo centro kolektyvas puikus – per tiek metų jau tapome pažįstami, – atviravo Garbės donoro apdovanojimą pelnęs tauragiškis.

Ar kada skaičiavo, kiek žmonių prikvietė į kraujo donorystės akcijas? V.Turolevičius tik skėsteli rankomis – niekada neskaičiavo, bet tokių ne vienas ir ne du. Galėtų būti ir visas pusšimtis.

– Atrodo, neseniai prikalbinau savo draugą dovanoti kraujo, o dabar jau 28-tą kartą duoda. Išsikalbi su draugais, girdi visokių kalbų. Būdavo, baimindavosi, kad gali užsikrėsti kuo nors. Tačiau tai juokinga – aš jau tiek metų, tiek kartų davęs, seniai būčiau numiręs, jei būtų nežinia kaip. Dar sako, gal negerai kraują nuleidinėti. Bet vėlgi pavyzdys – pažiūrėkit į mane. Man 53-eji metai ir viskas gerai. Jei sėdi kompanijoje, o ten 20 žmonių, išsikalbi ir žiūrėk, kitą kartą keli ateina duoti kraujo, – sakė Vidas, besistengiantis skleisti žinią apie kraujo donorystės svarbą.

Kraujo nuo 2006-ųjų dovanojantis V.Turolevičius pelnė Garbės donoro ženklą. Šis ypatingas apdovanojimas įteikiamas tiems, kas kraujo dovanojo 40 kartų 10 metų. Nepaisant to, pašnekovas tikina nesureikšminantis apdovanojimų ir toliau besilankantis donorystės akcijose. Šiuo metu jis kraujo jau yra dovanojęs 78 kartus! Statistiškai skaičiuojama, kad vienąkart dovanojęs kraujo gali išgelbėti 3 gyvybes. Nesunku suskaičiuoti, kad V.Turolevičiaus kraujas galėjo padėti daugiau nei 200 žmonių.

– Koks man skirtumas, mano kraują įpils Vokietijoje ar Lietuvoje? Vis tiek kažkam padės, svarbu, kad lauk neišpiltų. Kol sveikata leis, kol būsiu tinkamas, tol ir duosiu, – tvirtai pasiryžęs Vidas.