Pasak kurčiųjų kalbos vertėjos Rasos Kancevyčienės, Tauragėje gyvena 50 kurtumo negalią turinčių žmonių. Rugsėjį jie visi kartu minėjo Tarptautinę kurčiųjų, o jiems talkinanti vertėja – spalį švenčiamą Tarptautinę vertėjų dieną. Nors visuomenė kurtiesiems šiandien gerokai tolerantiškesnė nei sovietiniais metais, šią negalią turintiems žmonėms vis dar nelengva susitvarkyti dokumentus įstaigose, neretai kyla ir kitų nesusikalbėjimo problemų. Skaudžiausia kurčiųjų šeimoje užaugusios Rasos patirtis – mokykloje patirtos patyčios.
Pirmoji kalba – gestų
Gimė ir augo Rasa Šiauliuose, ištekėjusi atvyko gyventi į Tauragę. Su vyru Sigitu užaugino du vaikus.
– Jau turime du anūkus – Sofiją ir Mykolą. Mūsų vaikai gyvena Klaipėdoje, ten susikūrė gyvenimą. Esu laiminga, jaučiu gyvenimo pilnatvę. Šeimoje man labai svarbu pagarba, meilė ir iš to išplaukiantys visi kiti dalykai. Visa tai aš turiu, – džiaugėsi pašnekovė.
Nors Rasa mokėsi pedagogikos institute, tačiau vėliau pasirinko gestų kalbos vertimo specialybę, dirba socialinį darbą. Šio darbo specifiką ji puikiai išmano, nes tėveliai turėjo klausos negalią. Kalbėti jie galėjo, tačiau girdinčiai visuomenei kurčiųjų kalba buvo nesuprantama, nors abu baigė specializuotas ugdymo įstaigas.
– Mamytė pasakojo, kad tėvelis ją, trylikametę, paliko po karo Rusnėje atidarytoje kurčiųjų mokykloje, ten ji išmoko kalbėti, tarti garsus, perprato gestų kalbą. Tada pradėjo jaustis visaverčiu žmogumi. Mano mama kilusi iš Mažeikių, tėtis – iš Šilutės, susipažino jie Rusnėje ir įsimylėjo. Išvykę į Kauną išmoko amato. Mama buvo siuvėja, tėtis – statybininkas. Gražiai sutarė, – prisiminė Rasa, atsivežusi mamą gyventi į Tauragę po tėvelio mirties, dabar jai 83-eji.
Pasak R.Kancevyčienės, su broliu dailininku, gyvenančiu Vilniuje, jiedu užaugo kurčiųjų aplinkoje, pirmoji jos išmokta kalba buvo gestų. Iki trejų metų mergaitę augino girdintys seneliai, vėliau ji su tėvais apsigyveno Šiauliuose, ten gimė brolis.
Bendruomenė – 50 žmonių
– Kalbėti mokiausi darželyje, mokykloje, kieme su draugais žaisdama, su seneliais bendraudama. Ta kalba taip ir susiformavo. Maža gėdijausi, kad mama viešumoje kalba gestais, prašydavau to nedaryti. Sunkiausia buvo patyčios mokykloje, kad mano tėvai kurti. Buvo labai skaudu. Nuo mažens susirinkimuose tėveliams versdavau, ką mokytoja sako. Kai tik išmokau kalbėti, jau buvau gestų kalbos vertėja, nuo septynerių metų visur manęs reikėjo, – tvirtino pašnekovė.
Dabar kurtiesiems visuomenė tolerantiškesnė nei anksčiau. Tai Rasa pastebėjo dirbdama Lietuvos gestų kalbos vertėjų centro padalinyje Tauragėje.
– Šį darbą dirbu 25-erius metus. Tauragėje nėra specializuotų mokyklų, todėl jaunimas važiuoja į Kauną, Vilnių. Sukūrę šeimas grįžta arčiau prie savo tėvų gyventi, jiems čia patogu, nes teikiama gestų vertėjo paslauga. Tauragėje gyvena apie 50 kurtumo negalią turinčių žmonių. Darbdaviai čia tolerantiški, ypač džiaugiuosi Juozu Kniukšta, kuris savo įmonėje „Alantas“ įdarbino šešis žmones su klausos negalia, – pasakojo gestų kalbos specialistė.
Pagalba visą parą
Pasak Rasos, išmokti gestų kalbą nelengva. Neseniai dvi moterys, pradėjusios jos mokytis, netrukus šios minties atsisakė. Gestų kalba turi savo abėcėlę, kur kiekviena raidė – gestas, žodis – gestas, o žodžių lietuvių kalboje daug. Reikia žinoti nemažai specifinių dalykų.
Prieš 25-erius metus Rasa Tauragėje tiesiogine prasme ieškojo klausos negalią turinčių žmonių, klausė jų, ar jiems reikalinga gestų kalbos vertėjo pagalba. Sužinojusi, kad labai reikalinga, vyko į atsakingas Vilniaus, Klaipėdos įstaigas ir įrodinėjo, kad Tauragėje ši paslauga būtina. Taip ir atsirado toks padalinys Tauragėje. Tauragiškiai, turintys kurtumo negalią, susibūrė į bendruomenę, dabar savivaldybei jie teikia įvairius projektus, gauna finansavimą, vyksta į pažintines keliones, Rasa jiems išverčia gidų kalbą. Kurtiesiems patinka žiūrėti pantomimos teatrą, kur vaidinama be žodžių.
– Kurčiuosius lydžiu pas medikus, padedu jiems tiesiog gyventi. Dar nebuvo atvejo, kad Tauragėje su kurčiu žmogumi kas nors būtų pasielgęs netolerantiškai. Gal moterims čia sunkiau susirasti darbą, medžio apdirbimo įmonės vengia įdarbinti kurtumo negalią vyrus, kad jie dirbdami nesusižalotų, nors negirdintys žmonės turi puikią reakciją, jie pastebi daug daugiau nei sveikieji, – tvirtino pašnekovė.
Koronaviruso pandemijos laikotarpis žmonėms su klausos negalia buvo ypač sudėtingas, kadangi informaciją jie skaito iš lūpų. Tai daryti jiems trukdė kaukės, todėl neįgalieji dažnai patekdavo į keblias situacijas, ypač parduotuvėse. Ne kartą tokiais atvejais kurtieji pasijusdavo sumenkinti.
– Kasininkės jiems kažką sako, o jie nesupranta, todėl prašo kasininkės nusiimti kaukę. Būdavo, kad kasininkės bandydavo kalbėti labai garsiai, tiesiog nesuprasdamos, kad šie žmonės visai negirdi. Ir šiaip negirdintys žmonės tarp girdinčiųjų jaučiasi nejaukiai, jautriai reaguoja į grimasas, veido išraišką. Geriausia jiems savo bendruomenėje, – pastebėjo Rasa.
Gestų kalbos vertėjai kurtieji skambina net naktį, jei susirgo ar kitokia bėda ištiko. Ji visuomet jiems padeda išspręsti įvairias problemas bet kuriuo paros metu. Komunikavimą labai palengvina išmaniosios technologijos, vaizdo įrašai, nes klausos negalią turintiems žmonėms labai svarbu matyti.
– Be gestų kalbos vertėjo jiems būtų labai sudėtinga, nes jie ir butus perka, jiems reikalingi notarai, advokatai, teismuose dalyvauja, gydosi ligoninėse, visokios operacijos atliekamos. Keletą kartų net gimdyme dalyvavau. Apleistų ir vienišų žmonių su klausos negalia Tauragėje tikrai nėra, – tvirtino Rasa.
Daugiau: vertimų biuras