Grafikas Alfonsas Čepauskas: apkeliavo pusę pasaulio, bet mieliausia – gimtinė

Kraštiečio dailininko-grafiko, žurnalisto, keliautojo, Tauragės garbės piliečio Alfonso Čepausko (92 m.) įvairių žanrų kūrinių yra keli tūkstančiai, jie pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį. Menotyrininkai teigia, kad A.Čepausko kūryba svarbi visai šaliai, ne tik jo gimtajam kraštui. Pats menininkas sako, kad gimtinė jam labai brangi, nes ten žengė pirmuosius žingsnius, pažino raides ir skaitė pirmąsias knygas, ten aplankė ir pirmoji meilė.  

Mūzos kartais tenka palaukti

Daugiau nei pusę amžiaus Vilniuje gyvenantis Alfonsas Čepauskas sako, kad kūryba išreiškia savo egzistenciją, mintis, sumanymus ir gebėjimus. Jis įsitikinęs, kad menas gyvena tik tuomet, kai yra visuomenės akiratyje, kai kūriniai apžiūrimi, vertinami, peikiami, giriami ar kritikuojami.

– Jei meno kūrinys padėtas lentynoje, aplankale ar spintoje, tuomet jis kaip ir neegzistuoja, nes niekas jo nemato. Didelę dalį savo svajonių esu įgyvendinęs, plačių užmojų jau neturiu. Rūpinuosi, kur man padėti savo kūrybą, pradėjau ją dalinti. Skaudvilėje įkurta mano vardo galerija, Tauragės krašto muziejui esu padovanojęs daugiau nei 600 kūrinių, Plungės Žemaičių dailės muziejui padovanojau apie 800 kūrinių, – vardijo menininkas. – Turiu sukūręs tokių ciklų, kuriuos bijau žmonėms rodyti, nes truputį šiurpoki, sukurti pandemijos, invazijų įtakoje.

Menininkas atviravo, kad Mūza ne visuomet būna šalia – kartais jos tenka palaukti, o kartais ji ateina netikėtai. Kilus įkvėpimui jis net 6 ekslibrisus yra sukūręs labai greitai, vos per tris savaites. Kurdamas istorine tematika pirmiausia pasirenka temą, ją studijuoja, ieško medžiagos.

– Jei kūryba nesusieta su istorija ar asmeniniais potyriais, įkvėpimas kitaip ateina. Prieš pat pandemijos pradžią staiga pradėjau matyti šiurpokus vaizdus viduje, stebėjausi, kas man yra, ar tai ne priešmirtinė agonija, kodėl tokios mintys plūsta. Jas pradėjau realizuoti, per tris mėnesius sukūriau tris ciklus: „Penkios sekundės iki prabudimo“, „Elektronizacija“ ir „Invazija“. Manau, kad suveikė pasąmonė, tai buvo signalas apie būsimą siaubingą dalyką. Taip būna su tuo įkvėpimu.

Alfonso Čepausko filosofija – džiaugtis gyvenimu, nes jis gražus, džiaugtis, kad gyvena. Nors ne viskas klostėsi taip, kaip sviestu patepta, menininkas yra patyręs nesėkmių ir įvairių nemalonumų, tačiau nelaimingas niekada nesijautė. A.Čepauskas sako, kad brendo palengva ieškodamas gyvenimo prasmės: artinantis kolektyvizacijai išvyko iš gimtojo Gedgaudiškės kaimo (Skaudvilės seniūnija) į Tauragę, pas dėdę mokėsi siuvėjo amato. Pramoko siūti, todėl dabar, kai prireikia, susilopo ar susisiaurina kelnes. Tačiau siuvėjo darbas nedžiugino, nuo mažens traukė piešimas ir skaptavimas.

– Man pavyko atrasti gyvenimo prasmę, dėl to labai džiaugiuosi. Kariuomenėje buvo labai sunku, nes žmogus ten visiškai suniveliuotas. Po metų palengvėjo, kai prireikė mano gabumų. Į kariuomenę buvau pagriebtas nebaigęs vidurinės mokyklos, grįžęs ją baigiau su pagyrimu, todėl be egzaminų buvau priimtas į Kauno politechnikumą. Tuo pačiu metu stojau į Kauno dailės technikumą, o ten reikėjo laikyti egzaminą. Jei nebūčiau ten įstojęs ir tapęs techniku, visą amžių būčiau buvęs nelaimingas, nes būčiau dirbęs nemėgstamą darbą, – pasakojo talentingasis kraštietis. – Studijuodamas dailę pajutau, kad esu ten, kur turiu būti. Mėgau savo profesiją, man patiko dirbti redakcijose. Esu laimingas, kad gyvenimas nukreipė į tą vagą, kad savo brūkšnį biografijoje palikau. Galbūt ne tik savo biografijoje.

Karšuvos legenda – vienas stipriausių motyvų Alfonfo Čepausko kūryboje. Reginos Genienės nuotrauka

Mėgsta eksperimentuoti

Bėgant metams, meno pasaulyje įvyko daugybė pokyčių. Pasak A.Čepausko, naujovės ne visiems suprantamos ir priimtinos – taip buvo visais laikais. Kraštietis pastebėjo, kad vieni menininkai kuria tai, kas jiems atrodo aktualu, įdomu ir nauja, o kiti kurdami per daug negalvoja, ar patiks kitiems – kuria iš savo vidinio įsitikinimo, iš intuicijos. Todėl toks menas ne visada iš karto sulaukia pripažinimo. A.Čepausko nuomone, menas gyvena savo gyvenimą, o dailininko gyvenimas nelengvas, nes ne visiems pavyksta iš meno pragyventi.

– Plačiajai visuomenei kuriamas toks menas, kur viskas gražu ir suprantama. Tai peizažai, natiurmortai. Tačiau toks menas nestumia pirmyn, neverčia žmonių mąstyti, ieškoti, neturi psichologinio krūvio. Dabartinis menas turi kitas prasmes, nežinau, kaip jį vertins po 50 ar 100 metų, – mano grafikas. – Siurrealistas Salvadoras Dali ir kiti to meto dailininkai, nors buvo smerkiami, vis tiek kūrė. O dabar jų darbai – aukso fondas, už jų kūrinius šimtus tūkstančių, net milijonus moka. Neretai dailininkas įvertinamas, kai jo nebelieka, jo darbai tampa brangūs, tačiau jis to nemato ir nežino. O gal mato ir žino?..

Alfonsui Čepauskui patinka eksperimentuoti, išbandyti vis ką nors naujo, todėl prieš ketverius metus pabandė naują žanrą – žemės meno instaliacijas, kai gamtos objektai susiejami su kultūros objektais. Kadangi toks kūrinys ne ilgaamžis, įamžinamas fotografijose ar vaizdo įrašuose.

– Viešint Neringoje kilo mintis su smėliu pažaisti – sukūriau instaliacijų: smėlį lyginau, išvedžiojau griovelius, supyliau kalvas, prismaigsčiau šakelių, pridėliojau akmenukų. Pabaigus išeina įdomus kūrinys. Žemės instaliacijų sukūriau apie 30, surengiau keletą jų parodų „Žaidimai Neringos smėlynuose“, – apie naują kūrybinį pomėgį pasakojo A.Čepauskas. – O apskritai kurti pradėjau nuo ekslibrisų, jų esu sukūręs apie 1300. Pirmieji mano darbai buvo žurnalų redakcijose: tai maketai, piešiniai, reklamos, iliustracijos. Apie tą laikotarpį esu išleidęs knygą.

Menininkas neabejoja, kad ekslibrisas turi didelę išliekamąją vertę, nes kiekviename ekslibrise egzistuoja konkretus žmogus ar institucija. Su ekslibrisais pradėjo dalyvauti parodose, iš pradžių Lietuvoje, vėliau ir užsienyje – juos įdėdavo į voką ir išsiųdavo, nes išvykti į vakarų valstybes sovietų laikais buvo sudėtinga. Pirmasis piniginis apdovanojimas Alfonsą pasiekė iš tuometinės Jugoslavijos.

– Specialiosios tarnybos buvo labai supykusios, kai parodoje Danijoje Lietuva buvo įrašyta kaip atskira šalis. Manęs buvo reikalaujama prisistatyti Tarybų sąjungos piliečiu, – prisiminė kūrėjas. – Ekslibrisų kūrimas taip užvaldė, kad įkūriau Lietuvos ekslibrisininkų klubą, jam vadovavau jau 20 metų, rengiau ir tarptautines parodas, kuriose dalyvaudavo iki 200 dailininkų iš 30 šalių.

Įvaldė įvairius žanrus

Alfonsas Čepauskas yra surengęs 60 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kuria ne tik ekslibrisus, bet ir lakštinę grafiką. Pirmieji jo darbai įamžino gimtinės legendas, lietuvių mitologiją. Laikui bėgant susidomėjo skulptūra, kūrė jas iki metro aukščio iš medžio. Vėliau pamilo metalą ir akmenį, iš akmens yra išpjaustęs daugybę miniatiūrinių skulptūrėlių. Skulptūras lankstė iš skardos ir aliuminio bei cinko lydinio, jas kniedijo. Kuria asambliažus, fotokoliažus, o A.Čepausko ciklai ir kiti kūriniai, pasak menotyrininkų, turi didelę meninę reikšmę, jie svarbūs ne tik Tauragės kraštui, bet ir visai šaliai.

– Skaudvilės kapinėse stovi mano giminėms skirta skulptūra, mano skulptūrų yra Skaudvilės parke, prie galerijos. Grafikos darbų, gyvenimiškų, filosofinių, istorinių, su ciklais sukūriau apie tūkstantį, – pasakojo kūrėjas. – Apie 2000 metus sudomino istorinės temos, plėtojau „Karšuvos poringę“: sukūriau 16 lakštų apie viduramžius, vėliau dar 16 lakštų apie XVIII–XX a., juose įprasminau Tauragės istorinius faktus. Dalis lakštų eksponuojama galerijoje.

Alfonsas Čepauskas yra išleidęs tris savo kūrybos albumus, parašė mažatiražių knygučių apie keliones, nes labai daug keliavo po pasaulį motociklu. Jį, pagamintą 1965 m., prieš ketverius metus dovanojo Viniaus technikos muziejui.

– Prisiminimai apie gimtinę man labai brangūs, ją labai myliu, todėl stengiuosi su ja palaikyti ryšius. Džiaugiuosi, kad 2016 m. tuometinio Tauragės mero Sigito Mičiulio iniciatyva buvo įkurta mano kūrybos galerija, kurioje eksponuojama apie 550 grafikos, skulptūros, tapybos ir kitokių žanrų kūrinių. Malonu, kad ten neseniai atėjusi dirbti energinga ir išradinga vadybininkė Lina Mačiulė populiarina galeriją ir meną, kviečia apsilankyti visuomenę, – pasidžiaugė menininkas. – Šiuo metu planuoju dar keletą parodų, vieną jų – Seime.