Ir vanduo turi atmintį

Pagėgių viešojoje bibliotekoje veikia šereitlaukiškės Kristinos Blankaitės grafikos darbų paroda „Išklausęs jis tarė…” Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Šilutėje. Dailės ir poezijos mėgėjams ji seniai pažįstama. Jos eilėraščiai buvo spausdinti Šilutės rajono F.Bajoraičio viešosios bibliotekos išleistoje knygoje „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas” (parodos autorė šią knygą iliustravo), dviejuose Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė” poezijos almanachuose, periodinėje spaudoje. Yra parašiusi tekstų dainoms. K.Blankaitės grafikos, tapybos ir fotografijos darbai demonstruoti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje, Bitėnuose, Žemaičių Naumiestyje. Kūrybos ciklai „Atminties ženklai”, „Išklausęs jis tarė…” sulaukė sėkmės ir pripažinimo Beverštete, Vokietijoje.
Parodoje eksponuojamuose grafikos darbuose tarsi atskleisti trys žmogaus būties matavimai. Minkšta, moteriškai trapi, pieštuku atlikta linija arba meistriškai sugautas šešėlis, vietomis pridengtas baltu pergamentiniu popieriumi, grafikos lakštams suteikia paslapties ir mistiškumo. Gilios minties vaizdą papildo prasmingo teksto eilutės. Į susitikimą su kraštiečiais atvykusi dailininkė ir poetė K.Blankaitė pristatė ką tik išėjusį poezijos rinkinį „Sulytos plaštakės”. Kristinos poetinis pasaulis turtingas, paspalvintas intensyvaus dvasinio gyvenimo patirtimi, inkrustuotas istorinėmis interpretacijomis. Šalia Pagėgiuose gimusio poeto Algimanto Mackaus ir trumpą laiką šiame miestelyje gyvenusio Henriko Nagio lietuviškos literatūros padangėje sužibo brandaus talento poetė. Apie savo kūrybos ištakas Kristina Blankaitė kalba taupiai: – Aš nežinau, iš kur ateina žodžiai, vaizdiniai. Kodėl žmogus užrašai ar nupieši kažką tokio, ko galbūt net ir pats nemoki paaiškinti? Palieku tai paaiškinti kitiems pasaulio teisuoliams, kurie, matyt, geriau žino netgi ir tai, kaip turi būti. Mano kūrybos temos: gamta – visi esame jos dalis, nesvarbu, kad ne visi vienodai tai jaučiame, tėvų namai – visa, kas mumyse vertingiausia, atsinešame iš ten. Esu laimingas žmogus, nes tėvai buvo sėslūs. Augdama mačiau, kaip jie kūrė namus – statė ūkinius pastatus, sodino sodą, kitus medžius. Tuose veiksmuose būdavo kažkas dieviškai švento, ypač kai esi vaikas ir ilgiesi saugumo. Poetės žodžius tarsi patvirtino Pagėgių papildomojo ugdymo mokyklos chorinio dainavimo klasės mokinių ir mokytojos Reginos Pilkionienės atliktos lietuvių liaudies dainos.  Klausydamasis gyvenimo prasme alsuojančių poetės žodžių pasigedau nors vieno Pagėgių savivaldybės tarybos nario ar kultūros reikalus kuruojančio asmens, kuris savo buvimu būtų pagerbęs ne taip jau dažną poezijos premjerą Pagėgiuose. Ar daug turime krašto išeivių, garsinančių gimtinę brandžiais posmais, Europos miestus žavinčių grafikos darbais, kad nerandame kelių minučių padėkos puokštelei įteikti? Dėl to K.Blankaitės parodos aptarimas ir poezijos rinktinės „Sulytos plaštakės” pristatymas, žinoma, nenublanko. Tačiau, anot autorės, „..ir vanduo turi atmintį”.