Ką gaudo moterys?

Daugeliui tauragiškių ir meno žmonių Virginijos Norkevičiūtės nereikia pristatinėti. Vieni ją pažįsta kaip Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos rusų kalbos mokytoją, kiti – kaip visoje respublikoje garsaus „Vakarutės“ klubo pirmininkę, nepaprastai muzikalių eilių, virstančių bardų dainomis, autorę, puikią pašnekovę, eruditę, pasižyminčią itin taikliu humoru ir sparnuotu žodžiu. Kaip pati sako, džiaugiasi, kad Aukščiausiasis į rankas įdėjo ne tik šaukštą, bet ir plunksną, – bet šįkart ne apie tai. Mitas apie tai, ko nedaro moterys, jau griaunamas, tad šįkart – apie mums mažiau įprastus moterų pomėgius. Ir ką gi jos gaudo?
V.Norkevičiūtė į gamtą išvyksta ne vien gaudyti žuvies. Ji gaudo ramybę, tylą, įspūdžius. Žvejyba yra aukštas laiptelis į siekį išmokti būti harmonijoje su gamta – reikia išmokti nekenkti. Buvimas gamtoje prasideda nuo žodžio „ne“: nešiukšlinti, nelaužyti, netriukšmauti, nedeginti… Išmoksti būti vienas ir kompanijoje, išmoksti ir atsiriboti. Svarbiausia, kad važiuoji su bendraminčiais.Virginija atvirauja, kad žuvauja grynai iš egoistinių sumetimų: niekas nešneka, neina iš paskos. Ji sako, kad keliaujant po Europą vaizdai kartais būna tokie „per gražūs žiūrėti“, kad net neįdomu, o keliaudama prie upės ji mato visišką harmoniją.Kaimynas senukas jai dėstė, kad norint pagauti žuvį reikia labai daug dirbti: pasiruošti masalą, eiti tolyn, stebėti… Žvejai ir medžiotojai yra tarsi tam tikros kastos. Daugelis jų mano, kad tai tam tikras kokybės ženklas. Klausiu, ar negaila pagautos žuvies? Virginija susimąsto – medžioti, šauti į žvėrį ji negalėtų, tačiau žuvis – visai kas kita. Kita vertus, laimikis nėra didžiausias tikslas. Taip, tai yra smagus nuotykis, bet ji niekada nesisieloja, jei jis atitrūksta – tada gali suprasti, kokia brangi yra laisvė.Virginijos tėvas buvo geras žvejys – niekad nėra grįžęs be laimikio. Ji juokauja, kad medžiotojas pagalbai turi skalikus, o jos tėvas – dukrą, atkabindavusią žolėse ar melduose įstrigusias jo blizges. Tuomet, dar būdama vaikas, mergaitė svarstydavo – kas gi yra ta žvejyba, kad tėvas prieš darbą keliasi taip anksti, kad dar spėtų pažvejoti.Nors nuo vaikystės pažinojo visas žuvis, pati žvejoti pradėjo, kai ėmė keliauti su savo mokiniais. Būdavę daug laisvo laiko, o kartu – ir atsakomybė už žuvaujančius vaikus.– Kai kartą vienas iš jų į rankas įbruko meškerę ir pagavau lyną, įsivaizdavau, kad tokios kilograminės ir kibs. Antrą kartą pagavau karosą, trečią kartą – kibirą upėtakių. Deja, vėliau teko nusivilti, tačiau žuvauti keliaujant tekdavo ne pramogai, o pietums, – prisimena Virginija.Moteris ilgai bijojo naktinio slieko – paliesti jį prisiversdavo tik su pirštine (iki šiol labiau mėgsta augalinės kilmės jauką – kruopas, kukurūzus). Kabliuką tiksliai užrišti išmokė rusniškis draugas Jonas.– Vėliau išmoksti daugybę dalykų, – dalinasi patirtimi Virginija. – Žvejyba ugdo pastabumą – mokaisi iš kito žvejo. Jis turi būti labai kantrus ir korektiškas, nes neįkyriai patarti – tikras menas.Kai pradėjo žuvauti viena, atrado stebuklingo poilsio sąvoką: tyla, ramybė, pabuvimas su savimi. Išmoko būti su savimi ir suprato, kad tai nėra nuobodu.– Manau, kad žmogus turi išmokti išgirsti tylą. Kai jau išmoksti joje būti, supranti, kad gyvenimas yra labai gražus ir trapus. Kai pradedi kažką veikti gamtoje, kitaip atsiveria žmogaus santykiai. Visi dėsniai žmogų veikia vienodai, tik mes turime tai išsiaiškinti, – filosofuoja pašnekovė.Žvejyba – tai santykis su vandeniu, žuvimis, meškere, su diena, kurioje gyveni. Labai gerbiu žmogų, parašiusį tokią banalybę: „Žvejyboje praleistas laikas neįeina į gyvenimo trukmę“. Jis norėjo pasakyti daug daugiau. Niekas nenupieš, neaprašys to, ką jauti gamtoje: kai pats matai augaliją ir gyvūniją natūralioje aplinkoje, supranti, kad viskas žemėje yra kitaip nei mes primityviai įsivaizduojame. Tada imi suprasti gamtininkus, mirkstančius pelkėje mėnesių mėnesius, kad tik galėtų išvysti ar nufotografuoti paukštį.Po žiemos Virginija labai laukia, kol bus galima užmesti plūdę. Kokia būna nuostaba, kai ištvinusioje, nešvarioje upėje koks žuveliokas pakirbina meškerę! Jūros žvejybos ji nemėgsta – sunkiai ištveria supimą.Virginija turi nemažai meškerių, bet mėgstamiausios dvi, viena iš jų vadinasi „Mach“. Ji turi būti patvari, lengva (tarsi rašiklis, jei tavo toks pagrindinis darbas), turi „lipti“ prie rankų. Žinoma, plūdės irgi skiriasi – vienos skirtos greitai, srauniai upei, kitos – lėtai tėkmei, dar kitokios – tolimam užmetimui.Kuo bendravimas su kitais žvejais skiriasi nuo kasdienio žmonių bendravimo? Žuvaujant susipažįstama neprisistatant profesijomis, čia visiškai nesvarbus tavo statusas, materialinė padėtis. Galima labai daug sužinoti apie žvejo asmenybę uždavus klausimą, ar jis norėtų, kad jo žmona žvejotų.Virginiją liūdina baisūs, nustekenti paupiai – atėjus žvejoti pirmiausia aplinkui reikia surinkti šiukšles. Jai nesuprantamas „Rietavo sindromas“ prie Nemuno, kur žvejoti triukšmingai suvažiuoja su gausiomis kompanijomis, miegamaisiais vagonėliais, skalbinių virvėmis, dėžėmis alaus, garsia muzika. Dauguma tikrų žvejų – tylūs žmonės, kurie patys darosi panašūs į žuvis. Žuvys irgi primena žmones. Pavyzdžiui, pūgžlys (be kurio neverdama jokia gera žuvienė) yra įkyrus kaip žmogus. Jei jau ėmė kibti, reikia bėgti iš tos vietos.Stambiausias laimikis, pagautas plūdine meškere Jūros upėje, prie Mociškių, – veidrodinis karpis. Karštą vasaros dieną baigdama žvejoti Virginija ketino išsimaudyti. Dėžutėje turėjo paskutinį naktinį slieką, todėl jį užkabino „šiaip sau, kol išsimaudys“. Netrukus pamatė skriejančią plūdę, o nedideliame gylyje pro kojas – „šešėlį“. Grobuonies instinktas žmoguje gyvas, todėl reakcija buvo žaibiška – ant žuvies teko tiesiog užkristi visu kūnu. Skerdieną teko kapoti kirviu – svėrė 14 kg! Kitas įspūdingas laimikis – 12 kg lydeka, dar vienas – 1,3 kg ungurys Ventės rage.Daug keliavusi Virginija pasakoja, kaip rusai Sibire verda „trigubą“ žuvienę. Panašiai verda ir rusniškiai, Virginija irgi daug kartų ją virė. Pirmas virimas – labai daug išskrostų ir gerai išplautų pūgžlių (su žvynais) ir dar kokia nors smulki žuvis. Perkošiama, žuvis iškratoma, gautame sultinyje vėl verdama smulki žuvis, vėl perkošiama. Trečią kartą užkaitus sultinį dedamos bulvės, morkos, pipirai, lauro lapai, o baigiant virti sudedama stambiais gabalais pjaustyta geriausia turima žuvis – lydeka, karšis, sterkas, lynas, karosas. Į tikrą žuvienę niekada nededama grietinė – tai jos gadinimas! Užgeriama degtine.Virginija šelmiškai teigia, kad vyras panašus į žuvį. Žinoma, šis teiginys moteriai kainavo trisdešimt penkerius metus, pramojuotus su meškere. Vyras, sako ji, kaip olimpinis medalis – turi dvi puses. Tad praradus kelis šimtus kabliukų, valų ir plūdžių, sušėrus daugiau nei centnerį sliekų, porą maišų miltų ir kruopų, vieną pusę galima pažinti kaip „Tėve mūsų“.Virginija už tai, kad moterys niekada nepavargtų žvejodamos. Ir nesvarbu, mielosios, kur mirksta mūsų kabliukas: ar Nemune, ar centrinėje miesto gatvėje. „Užkibus“ svarbu žinoti tik viena – kas jis. Pradėsime nuo blogiausio.Moterys, sugavusios pūgžlį, bėkite nuo jo kuo toliau. Tai – įkyriausias vyro tipas, baisus padaras. Kūnas kaip špyga, žabtai didžiausi ir kišasi visur – isteriškas vyras su daug pretenzijų. Dėl savo pretenzijų niekada neužauga didelis. Minta svetimų žuvų ikrais.Brangiosios, jei vienas toks įsisuks jūsų namuose, nenustebkite, kai jis per savaitę ištuštins visas jūsų uogienių atsargas (jis, matot, mėgsta saldžiai), kepsis sau kiaušinienę ir naudos jūsų vyro skutimosi želė. Jis – nervų dirgintojas, „kabliuką“ tampo tampo… Tik mazochistė gali žavėtis tokio tipo vyru. Vienas mėgstamiausių jo sakinių: „Tu šiokia, tu tokia, tu anokia“… Jei sutiktasis ims leisti burbulus, žinokit – tai pūgžlys. Net pati protingiausia moteris, užkibusi ant pūgžlio kabliuko, susigadins gyvenimą visam laikui.Ešerio stiliaus vyrai, „atradę“ moterį, ją laimi savo švelnia agresija ir… ją turi.  Ešerius galima priskirti Jaučio ženklo atstovams – tikslo siekia be užuolankų. Siekdamas gauti moterį, jos mestą kabliuką gali praryti per daug nesvarstydamas. Ir kaip nemylėsi, kaip nesaugosi tokio, na, ešeriuko? Sakai jam: „Kvailiuk, juk tau skauda“. Moterys su meile ir atsidavusios plauna ešerio žaizdas. Ir paklauskit jų, kokia ešerio mėsytė – be kaulų, baltutėlė, sultinga!O karosas – išrankus vyras, su dominuojančia fizine jėga. Už save, savo moterį ir vaikus jis kovos iki paskutiniųjų. Pakliuvęs ant kabliuko (ką gi, pasitaiko ir jiems) jis, norėdamas išsaugoti savo šeimą, priešininką (tai gali būti ir moteris) įvilios į meldus ir verčiau sutiks žūti, nei atsisakys saviškių. Jei karosas turėtų kumščius, tai net dusdamas įkvėptų oro ir trenktų priešininkui į tarpuakį.Tai Avino ženklo vyras. Jį pažinsi iš plačių pečių, plieninių strėnų ir erelio žvilgsnio. Jo elgesys nenuspėjamas – viskas priklauso nuo masalo. Jei moteris švelni it pūkas (masalas – tešla), karosas praryja akimirksniu. Jei moteris turi gyvuliškų savybių (masalas – sliekas), tada karosas stebi, skaičiuoja ir laukia. Karoso tipo vyrą nesunku sutikti, tačiau labai sunku išlaikyti: jis priešinasi bet kokiai nelaisvei.Lynas – itin atsargus vyras. Tai Šaulio ženklo tipažas, kuris renkasi moterį pagal susiklosčiusias aplinkybes, nuotaiką ir piniginę. Jo charakterio nuspėti neįmanoma, užtat su lynu pabendravusios moterys puola rašyti memuarų. Pasak vienos poetės, „buvau kaip lapkritis nuogesnė be tavęs, sausa kaip kietis, o po tavęs – nors kelios naujos raukšlės paakiuos, tai ko gailėtis…“.Vyras lynas moteriai mįslė, jam suvilioti reikia daug kantrybės ir takto. Pagautas jis šliaužia dugnu. Jaučiasi saugus tik savo teritorijoje. Jis vienišas, bet garbingas. Moteris turi nujausti, ko jam reikia tą dieną: baltymų (slieko, lervos) ar angliavandenių (kruopų, tešlos) – bet ko neminta. Maistą pateikite gražiai, nes lynas – estetas.Lydeka – vyras, nuotykių mėgėjas, neturintis jokių sentimentų ar atsakomybės. Jis griebia viską, kas papuola po ranka: nesvarbu moters metai, kojų ilgis ar mėnesio dienos. Sotumas jam nebūdingas, o povyza byloja apie kažką maniakiška. Gyvenimas grįstas instinktais – tai ypač gražūs, gudrūs ir greiti vyrai. Atminkite, jei prie jūsų artėja dailus vyriškis plėšriomis akimis ir su pašaipėle lūpose, vadinasi, tai lydeka. Galite sprukti, bet lydekos mėsa – ypač skani. Įdaryta, kepta, marinuota. Lydekos kepsnys su padažu ir daržovėmis. Lydekos maltinukai su grybais ir sūriu… Lydeka – tai toks vyras, kuriam moterys paaukoja savo gyvenimą. Beje, jis tai vertina. Ir moters grožio operacijas visada apmoka.Šamas – vyrukas iš Harlemo. Pusė kūno – vien galva. Kas liko – sprandas panašus į bizono, kruvinos akys ir kiekvienu jo sakiniu po tris kartus minimas daiktas, esantis tarp jo kojų. Maždaug taip: „Tram ta tam tau į akį“ arba „Tram tatam tavo motiną“. Moteris, nenorinti „tram tatam“, tokius vyrus apeina kaip pelkę.Ungurys – nesimpatiškas vyras. Kiek simpatijų sulaukia sliekas? Tai negarbingi vyrai, be to, baikštūs. Mėgsta bjaurų orą. Ypač gerai jaučiasi, kai šalia esančiai moteriai paūmėja depresija ar migrena. Jie tarsi minta moterų nuotaikomis – vampyrai, ir tiek. Jie valgo už šešis, o visam pasauliui giriasi nupirkę žmonai adatų rinkinį.Juos galima pažinti iš gašlių žvilgsnių, drėgnų delnų ir riebaluotų plaukų. Unguriai viską pasiekia išnaudodami artimas moteris, štai todėl jų mėsa riebi ir sultinga.O žiobrys – stiprus ir sportiškas. Tai vyriškiai, einantys prieš srovę. Jų reakcija ir sprendimai – žaibiški. Demoniška energija, grįsta logika. Tai vyrai verslininkai, „šeimų“ atstovai iš Sicilijos. Apie tokius patys vyrai sako: „Jis variniais kiau…“Pati seksualiausia žuvis – šapalas. Tai „pleibojus“, jėgos turi kaip velnias ir atsargus kaip velnias. Moterį puola kaip žaibas, neša kaip žaibas ir myli myli… Tokia potencija galėjo didžiuotis tik Dzeusas, permiegojęs su visomis Olimpo moterimis. Tokie vyrai, net ir sulaukę šešiasdešimties, atrodo žvalūs kaip agurkėliai. Ar jie patikimi, mokslas neužsimena. Aišku tiek, kad moteriai ištikimas jis bus iki tol, kol ateis laikas tokiam nebūti. Prikišti jam neištikimybę tiesiog netaktiška.Šapalą smagu gaudyti, bet neskanu valgyti. Jo mėsa kaulėta ir tinkanti tik kotletams. Įsivaizduokite: ketvirtadienis, žuvies diena, ir visa virtuvė trenkia šapalo kukuliais. Brr…Karšis – moteriška žuvis, Mergelės ženklo vyras. Tai daug norintis, bet greit pasiduodantis. „Užkibęs“ karšis iškart pakyla nuo dugno ir gavęs oro (nelaisvės) jis beveik nekovoja – pasiduoda akimirksniu. Norint tokį vyruką suvilioti sportinio azarto nereikia, tačiau turėti karšį šeimoje labai patogu. Jis skanus keptas su svogūnėliais, su majonezu, rūkytas ir prie alaus, virtas piene ir drebučiuose, su petražolėmis, krapais, citrina, krienais.Moterys, sugavusios karšį, kasdien gal ir neišgyvena aistrų, naktimis nevažinėja geismų tramvajais, tačiau visam gyvenimui turi ramstį ir ištikimą draugą. Beje, karšis labai skanus ir marinuotas. O jūs pabandykite marinuoti kokį kitą vyrą! Tarkim, starkį, kuris, gyvatė, atsargus ir plėšrus. Moterį puola kaip erelis – kerta mirtinai. O ar matėte, kad erelis pultų du kartus?Dar negimė moteris, bandžiusi bėgti nuo starkio. Kodėl? Todėl, kad starkiui įgimtas šeimos instinktas, jis ypač saugo savo vaikus. Savo moteriai, kliedinčiai apie dangiškus migdolus, jis „kala į dantis“, o paauglį vaiką prigraso: „17.00 būti namie, padaryti pamokas ir nesiginčyti“. Tačiau jie sentimentalūs – išgėrę gali paskambinti savo vaikystės meilėms ir priminti: „Ar atsimeni, kaip nuogi bėgiojom po pievą?“ ar atsiprašyti sūnaus. Starkis nenaudoja apsaugos priemonių ir kiekvienu gimusiu vaiku džiaugiasi kaip Naujųjų metų išvakarėmis, su visais „myliu“ ir šampanu.Taigi, moterys, meskit savo meškeres, viliokite grobį visais įmanomais kerais. Nieko nėra gražiau, kai murkteli plūdė, kai sudreba moters širdis ir nebelaiko kojos. Tą akimirką nebesvarbu algos diena, mokesčiai ir kitokie niežuliai. Kai užkerti kabliuką, kai pradedi traukti, kai jau laikai rankose, tari sau: „Pakliuvai, branguti…“. Keisčiausia, kad tari tai su meile.