Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kavinukės, kurioje sutarėme susitikti pokalbio, duris praveria plačiai besišypsanti šviesiaplaukė. Tai keramikė Milda Mančinskė, prekės ženklo MILDÙ ir keramikos studijos, kurioje gimsta įvairiausi puodeliai, dubenėliai ir lėkštės, įkūrėja. Lyg savo pačios nulipdytą puodelį kavos delnais apglėbusi keramikė prisėda su „Tauragės kurjerio“ skaitytojais pasidalyti mintimis apie darbą, šeimą, kūrybines paieškas ir dėkingumą.
Iš didmiesčio šurmulio – į kaimo ramybę
Milda gimė ir augo Tauragėje. Čia pradėjo lankyti keramikos būrelį ir susidomėjo, kaip ji sako, kaprizinga medžiaga – moliu. Baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti konceptualiosios keramikos. Įdomu tai, kad, baigusios dvyliktą klasę, į Vilniaus dailės akademiją, tik į skirtingas specialybes, įstojo ir dvi Mildos klasės draugės, kartu lankiusios tą patį keramikos būrelį.
Tauragiškė, save laikanti ne tiek menininke, kiek amatininke, visada svajojo grįžti į gimtąją Tauragę, tačiau meilė pakoregavo Mildos planus. Vis dėlto labai nuo gimtojo miesto nenutolino – Mančinskų šeima įsikūrė Jurbarko rajone, Lybiškių kaime. Moteris net nesvarstė, ar pasilikti gyventi sostinėje. Milda tikra – šiais laikais bet kokią vietą Lietuvoje galima gana lengvai pasiekti automobiliu, o kol studijavo Vilniuje, merginai yra tekę ir visą valandą troleibuse prasėdėti įstrigus transporto kamštyje.
– Visada turėjau tokį atsarginį variantą – po studijų grįžti į Tauragę, pas tėvus. Tėvai turi ūkinį pastatą, ten būčiau įsikūrusi dirbtuvėles. Bet pradėjom su būsimu vyru draugauti, o Lybiškiai – jo gimtinė, tad grįžom į Lybiškius. Tiesa, planuojam šiemet persikraustyti į Tauragę, – artimos ateities planus atskleidžia moteris.
Jauną šeimą tokį sprendimą priimti paskatino augantis poros turtas – beveik dvejų metų Vincas ir trečią mėnesį pradedanti Adelė. Tauragėje darželis, įvairūs būreliai būtų arčiau namų. Tauragėje tebegyvena Mildos tėvai, brolio šeima ir nuostabioji močiutė Valerija, kuri su didžiule meile prižiūri Vincuką ir Adelytę, o anūkei leidžia ramia širdimi dirbtuvėse pasidarbuoti ar tiesiog atsipūsti su draugėmis.
Be šeimos palaikymo, sako vis labiau atpažįstamo keramikos ženklo steigėja, jai, vos studijas baigusiam žmogui, pradėti gyventi iš savo specialybės būtų buvę labai sunku. Moteris dėkinga tėvams už visokeriopą jos sprendimų palaikymą ir finansinę paramą. Tėvų padedama Milda nusipirko savo kol kas brangiausią darbo įrankį – žiedimo stakles. Įsigijusi stakles Milda į svečius pasikvietė keramikos mokytoją, nuo kurios ir prasidėjo rimtesnis domėjimasis molio galimybėmis. Tauragiškė Margarita Paukštaitienė pirkinį įvertino ir pamokė savo buvusią mokinę naujosiomis staklėmis dirbti.
Mildos darbai – tik rankų darbo, ne masinės gamybos, kiekvienas indas vis kitoks. Asmeninio albumo nuotrauka
Dviejų identiškų puodelių nebūna
Nors Milda studijavo konceptualiąją keramiką, tačiau ją visada traukė puodeliai.
– Man indai, puodelis, galima sakyti, yra gan intymus gaminys. Man patinka, kad puodelį nusipirkęs žmogus jį liečia ir naudoja kasdien. Net studijuodama sugebėdavau į įvairius idėjinius darbus įtraukti indus. Mano bakalauro darbas buvo susijęs su dubenėliais, – šypsosi Milda.
Per kūrybos metus M.Mančinskės stilius keitėsi – medžiagos, stilius, spalvos, degimo temperatūra. Pirmieji puodeliai turėjo daugiau spalvų. Dabartinis keramikės stilius minimalistinis, žemės spalvų.
Dviejų identiškų puodelių Milda net ir labai norėdama nepagamintų.
– Mano puodeliai, dubenėliai – rankų darbas, o ne masinė gamyba. Viską kočioju rankomis – vienas dubenėlis išeina storesnis, kitas – plonesnis, pasitaiko, kad vieną indą tvirčiau kažkur paspaudi, kitą – šiek tiek švelniau. Molis turi kažkokią „Dormeo“ atmintį. Net lėkštę degant prieš tai užspaustas kraštas vėl gali atlinkti. Galų gale ir glazūros nubėgimai skiriasi. Yra milijonai niuansų. Gaminio galutinį rezultatą pamatai po dviejų savaičių, – darbo subtilybes vardija Milda.
Vieną puodelį amatininkei lipdyti trunka pusvalandį, tada savaitę jis džiūsta, vėliau degamas dvi dienas, dar po to glazūruojamas, vėl degamas, šveičiamas, testuojamas karštu vandeniu. Visas gamybos procesas užtrunka apie dvi savaites. Pasitaiko, kad indai sutrūksta, nors atrodo, daroma viskas tas pats. Tad indų kūrimas ir gamyba – daug kantrybės reikalaujantis darbas. Darbo nuoseklių žingsnių neperšoksi ir proceso nepaskubinsi. Todėl MILDÙ darbai nėra labai pigūs.
– Kas yra prisilietęs prie puodelių gamybos, nesistebi kainomis. Visų pirma kainuoja medžiaga. Iš Vokietijos perku baltąjį ir juodąjį molį. Mūsų, Lietuvos, vadinamasis raudonas molis tvarių puodelių gamybai netinka. Jis neatsparus kasdieniam naudojimui. Antra – investuotas laikas į indo gaminimą. Mes su vyru stengiamės gyventi kuo tvariau ir atsakingai. Noriu, kad ir mano puodeliai būtų unikalūs ir patvarūs, – sako tauragiškė keramikė.
Milda Mančinskė sutinka, kad keramika išgyvena renesansą. Anot amatininkės, viskas, kas rankų darbo, dabar „ant bangos“. Ir konkurencijos, nors indus iš molio gaminančiųjų tikrai daug, ji nejaučia. Visiems vietos po saule užtenka.
Ateities planuose – padėka gimtajam miestui
Dar nė trisdešimties neturinti Milda savo pašaukimu keramikai nedvejoja. Prieš gimstant vaikams, būdavo, vakarais aplankydavo įkvėpimas ir ji darbuodavosi savo studijoje iki paryčių. Tiesa, paskutiniais studijų metais trumpam suabejojo, ar keramika neatsibos, o ji jau bus investavusi į savo darbą daug lėšų ir laiko. Tačiau panašu, kad su vyro ir artimųjų palaikymu, su augančiu jos darbų gerbėjų būriu dvejonių neliko. Nors didžioji Mildos klientų dalis, internetu perkančių jos kūrinius, gyvena Vilniuje, Tauragė turi pranašumą, nes MILDÙ indų galima rasti ir ne virtualiai pačiupinėti parduotuvėje „Mix cosmetics“ Respublikos gatvėje.
Šiuo metu jaunoji keramikė savo didžiausią dėmesio dalį skiria šeimai ir planuoja persikraustymą į gimtąjį miestą, tačiau turi idėjų ateityje sukurti limituotą šviestuvų seriją ir neabejoja, kad surengs parodą Tauragėje, parodydama, kad Tauragė užaugino visai neprastą menininkę-amatininkę ir tuo pačiu nuoširdžiai padėkodama už tikėjimą jos gabumais.
