Renginių organizatorė Julija Galkontaitė per patį karantino įkarštį, vasario mėnesį, išvyko į Tenerifę – ten mergina ir dirba, ir ilsisi, ir kuria verslo planus. Juliją taip sužavėjo ši amžinojo pavasario sala, kad planuoja ten įsikurti ilgam. Iš Šilalės rajono kilusi, Tauragėje ne vienerius metus gyvenusi mergina įsitikinusi, kad sėkmė aplanko ir apdovanoja tuos, kurie nesėdi rankų sudėję, o išdrįsta bandyti ir gerai elgiasi su kitais.
Negalėjo dirbti – išskrido
Julija pasakojo užaugusi Palentinio kaime (Šilalės r.). Augo daugiavaikėje šeimoje, todėl šeima jai – didžiulė vertybė, nes tėveliai įskiepijo, kad broliai ir seserys privalo vienas kitam visuomet padėti, užsistoti, patarti, džiaugtis vienas kito sėkme.
– Augau vienkiemyje, pačiame rajono užkampyje, esu vidurinioji, turiu du brolius ir dvi seseris. Vaikystė nebuvo rožėmis klota, nebuvome išlepinti, matėme nepriteklių, mūsų šeima patyrė materialinių sunkumų. Tačiau mano tėveliai darbštūs, pozityvūs, ypač mamytė labai dvasiškai stipri, jai buvo nelengva auginti penkis vaikus. Įsiminiau jos žodžius: žinok, vaikeli, po juodžiausios dienos visada ateina aušra. Kai būna sunku, žinau, kad išauš gražus rytas ir viskas bus gerai, – kalbėjo Julija, savo gimtadienį visai neseniai šventusi Tenerifėje, ta proga po salą pasivažinėjo „Mustangu“.
Prieš dešimt metų baigusi mokyklą, Julija neskubėjo studijuoti – išvyko į Angliją, įgijo darbinės patirties, savarankiškumo, pakeliavo. Prabėgus metams apsisprendė, kuo nori būti – Vilniuje mokėsi kultūrinės veiklos vadybos.
– Visada buvau šiek tiek „balta varna“, neidavau su „banda“, darydavau taip, kaip man atrodė geriau. Tuo metu, kai baigiau mokyklą, buvo įprasta, kad abiturientai iš karto stodavo į aukštąsias mokyklas, o aš buvau iš tų nedaugelio, kuri vienus metus padarė pertrauką. Dėl to sulaukiau daug kritikos, priekaištų, bent jau tuo metu visi labai sureikšmindavo aukštojo mokslo diplomą, – atviravo mergina. – Nekreipiau dėmesio, man svarbiausia, kad palaikė tėveliai, jie suprato, kad man reikia save pamatyti iš šalies, kad reikia susivokti.
Įgijusi specialybę, sostinėje Julija organizavo renginius, jai pavyko įsisukti į pramogų pasaulį. Tačiau meilė atvedė į Tauragę, po kelerių metų pajuto, kad provincijos mieste vis dėlto ankšta, suabejojo savo sprendimu, apniko dvejonės, nesijautė laiminga. Grįžusi į Vilnių dirbo grožio salone, o kai dėl pandemijos jį uždarė, su seserimi Paulina, dalyvavusia projekte „Sala“, laimėjusia šou „Dydžio evoliucija“, turinčia sostinėje grožio saloną, nusprendė išvykti į Tenerifę.
– Negalėjome dirbti, todėl buvo sunku emociškai, norėjome pakeisti aplinką. Į salą atskridome vasario 14 d. Abi dabar dirbame grožio salone, tarp mūsų klienčių yra ir Lietuvoje labai žinomų moterų, dainininkių. Tačiau čia jos tokios paprastos, išsipasakoja, matyt, Tenerifė taip veikia. Čia, saloje, visi paprastesni, niekam neįdomu, kiek tu turi pinigų, kokią mašiną vairuoji, – pastebėjo pašnekovė. – Dirbdama Vilniuje skubėdavau, kad kuo daugiau uždirbčiau ir ką nors nusipirkčiau, o čia mažiau visko reikia. Sesuo planuoja grįžti į Lietuvą, o man nuojauta kužda, kad galbūt pasiliksiu.
„Čia man – rojus“
Tenerifėje Julijai viskas patinka, pro išsinuomoto buto langus mato vandenyną, nueiti iki jo užtrunka minutę, o iki darbo vietos – tris. Julija svajoja užkopti į trečią pagal aukštį pasaulyje Teidės vulkaną (3718 m, 20 km skersmens). Kraštietė gyvena pietinėje salos dalyje, ten karščiau, todėl žalumos mažiau. Julijos neerzina ispanų būdas, jau priprato – jei salos gyventojai pažada, kad padarys ką nors konkrečią valandą, dar nereiškia, kad taip ir bus, tai, kas konkrečiai sutarta, gali užsitęsti ir kelias dienas. Vienas populiariausių žodžių saloje – „manana“ (rytoj). Griežtai planuojančius savo laiką toks vietos gyventojų būdas erzina.
– Žiūriu į palmes, vandenyną ir kasdien šypsausi, džiaugiuosi. Čia tokia ramybė, girdisi, kaip loja šunys, gieda gaidžiai – visai kaip Lietuvoje, kaip pas močiutę kaime, tik po palmėmis. Labai įdomus jausmas. Tenerifėje gyvenantys žmonės sako, kad ši sala gerus žmones traukia, o blogų atsikrato. Išpuikėliams, mėgstantiems išorinį blizgesį, čia per prasta, jiems geriau į Dubajų keliauti. Tenerifėje reikia įsigilinti į savo vidinį pasaulį, patyrinėti save, matau, kaip žmonės sėdi prie vandenyno ir medituoja, dėlioja mintis, – sako Julija.
Pietinėje salos dalyje išvystytas turizmas, arčiau kalnų gyvena vietiniai žmonės, jie labai religingi. Ypač didelė šventė saloje – Velykos. Salos gyventojai labai tvarkingi: gatvės čia plaunamos, pliažuose saulei tekant sušluojami vandenyno išmesti dumbliai, šiukšlių niekur nematyti, nes džiūstantys augalų lapai nukarpomi.
– Labai švaru ir tvarkinga, žmonės čia labai myli vaikus, pamatę tuoj kalbina, glosto, myli ir gyvūnus, kas antras pakrante vaikštinėja su šunimi. Labai mėgstu jūros gėrybes, tai čia man rojus. Daug restoranėlių, prabangių restoranų, bet maistas gardesnis ir kokybiškesnis paprastose valgyklėlėse, ir pigesnis, nes tokios valgyklėlės gamina vietiniams, – pastebėjo Julija. – Daržovės, vaisiai labai skanūs, nes švieži. Kai pasiilgstu ko nors lietuviško, pasigaminu šaltibarščių, visko parduotuvėse randu.
Ateitį planuoja saloje
Tenerifė Juliją maloniai nustebino, nes mergina įsivaizdavo, kad realybėje sala skurdesnė, mažesnė. Atvykusi pamatė didžiulius prekybos centrus, o drabužių kainos juose palyginti su Lietuva mažesnės, nes PVM tik 7 proc. Maisto produktai kainuoja tiek, kiek Lietuvoje, kai kas net pigiau, saloje pigesni degalai. Prisikrovusi pilną kuprinę įvairių produktų, mėsos, vaisių, ko tik reikia, sumoka apie 25 Eur.
– Uždirbu panašiai kaip Lietuvoje, o kainos čia maloniai stebina, be to, čia visko mažiau reikia. Saloje gyvena daug lietuvių, jie atvyksta peržiemoti, turi nekilnojamojo turto ar teikia paslaugas. Lankau teniso treniruotes, plaukioju banglente, smagu, kai adrenalinas sukyla, labai patinka, čia labai daug vandens pramogų, – apie savo pomėgius kalbėjo pašnekovė. – Ne kartą jachta plaukiojome, pajunti gamtos didybę, kai jachtą lydi delfinai.
Vietos gyventojai mėgsta sportuoti, dažnas bėgioja pakrante su savo augintiniais ir net mažais vaikučiais stumdami vežimėlius. Jau 15 metų Tenerifėje žiemojanti Julijos klientė iš Lietuvos, šią salą vadinanti lietuviškosios Nidos alternatyva, sako pajutusi, kad Atlanto vandenynas turi ypatingą galią – čia atvažiuoja žmonės, kamuojami įvairių negalavimų, iš viso pasaulio, turintys stuburo ar sąnarių problemų. Rytais išsimaudo vandenyne ir atsigula ant gydomųjų lavos akmenų, sako, kad toks ritualas labai padeda.
– Klientė pasakojo žinanti išgijusių žmonių, jos vyras taip išsigydė depresiją. Vietiniams gyventojams vos vėjeliui papūtus šalta, o mums čia beveik visada šilta ir net karšta. Kai tik atvykusios puolėme maudytis, mums sakė: ar išprotėjot, juk žiema. Kai ryte išsimaudau vandenyne, visai dienai pasikraunu energijos, – pasakojo Julija, įsitikinusi, kad šioje saloje ji turi gyventi. – Turiu visokių minčių, ateities planus sieju su grožiu ir renginiais. Sėkmė neateina pas tuos, kurie neišdrįsta pabandyti kurti verslo. Jei stengsiesi, Visata tiek dovanų duos, kad vos spėsi imti. Reikia būti pozityviam, gerai elgtis su kitais, jei pyksi ir pavydėsi, nesiseks.