Krosnių meistras Benediktas Petrošius: nėra tokių pečių, kurių nereikėtų valyti

Tauragiškis Benediktas Petrošius ne vieną dešimtmetį rūpindamasis krosnimis, židiniais ir šildymo katilais pastebėjo, kad dažnai šiuos įrenginius žmonės eksploatuoja netinkamai, o ir kurą naudoja ne tokį, koks turėtų būti. Vis dar pasitaiko, kad krosnių jų savininkai nevalo net kelis dešimtmečius, tokius atvejus meistras prilygina namie laikomai parako statinei. Nors darbas suodinas, Benediktas teigia jį mylintis.

Svarbiausia – laiku išvalyti

Benediktas Petrošius remontuoja krosnių sieneles, pritaiso iškritusias dureles, užglaisto skyles, keičia išdegusias plytas, išvalo kaminus ir šildymo katilus, juos sureguliuoja, tvarko neteisingai prijungtus vamzdelius. Dažnai žmonės į jį kreipiasi patarimų ir paaiškinimų.

– Pamatęs, kad žmogus kūrena, nors iškritusios jo pečiaus durelės, klausiu, kaip jis nebijo gaisro. Labai daug žmonių kūrena neekonomiškai, dauguma nežino, kaip taisyklingai eksploatuoti katilą: vieną dieną klaidingai suka vieną rankeną, kitą dieną – kitą. Tai labai reikšmingi dalykai, nemokėdami vargsta, daug malkų sukūrena, o kaminai greičiau pasidengia klampia derva, – pasakojo krosnių meistras, pastebėjęs, kad įsigiję šildymo katilus žmonės nelabai skaito instrukcijas. – Būna labai apleistų krosnių, o šeimininkai nė neįtaria, kad gyvena kaip ant parako statinės. Kai sutvarkai, tada dėkoja, sako, kad prie pečiaus kaip į šventę eina.

Krosnių meistras pataria žmonėms nelaukti šildymo sezono pradžios ir vos jam pasibaigus išvalyti krosnis, kaminus ir katilus. Dažniausiai tuo rūpintis gyventojai pradeda rudenį, todėl Benediktui labai sunku suspėti pas visus, jį pakvietusius. Ar dažnai šildymo katilą reikia valyti, meistro teigimu, priklauso nuo jo galingumo, kūrenimo intensyvumo ir naudojamo kuro. Meistras sako, kad standartiškai katilą valyti reikia dukart per metus. Tauragiškių, kaip ir aplinkinių rajonų gyventojų, namuose vis dar likę nemažai koklinių krosnių – vyras tai žino, nes jo paslaugų prireikia ne tik vietos gyventojams.

Nors ir suodinas Benedikto darbas, jis jį myli. Agnės Mizgerienės nuotrauka

– Labai dažnai kūrena šlapiomis malkomis, nors jos turi būti išdžiūvusios, vienerių metų malkoms išdžiovinti nepakanka, džiovinti reikia dvejus metus. Kai kūrenant kuras tik rusena, klaidingai manoma, kad taip ilgiau išlaikomas karštis. Karštį sureguliuoja automatiniai oro padavimo reguliatoriai, – apie dažniausias kūrenimo klaidas kalbėjo B.Petrošius. – Malkų stambumas parenkamas pagal katilą: kaladės tinka tokiems, kuriuose yra ventiliatorius. Į didesnius katilus ir krosnis tinka ir storesnės malkos, bet ne kaladės. Ir granules, ir briketus reikia tinkamai pasirinkti, nes kai kuriems sudegus lieka daug pelenų, kai kurie sunkiai dega.

Gali išdeginti deguonį

Meistras išsakė ir daugiau pastebėjimų: dažnai žmonės namuose įsirengia per didelio galingumo katilus, ypač blogai, kai trumpas kaminas (jei katilas antrame aukšte). Renkantis katilą Benediktas pataria atsižvelgti ne tik į namo, bet ir į kamino kvadratūrą. Pavyzdžiui, dažnai pasirenkamas šildymo katilas „Kalvis“ 100 kv. m namui, nors jis skirtas 200–300 kv. m pastatui šildyti. Benediktas giria lenkiškus katilus, nes juose vietoje grotelių yra vamzdeliai, kuriais tekėdamas vanduo jungiasi su sistema: greičiau šyla. O valydamas kaminus labai daug mato jų apleistų.

– Ant kamino sienelių susikaupę suodžiai virsta klampia derva, kuri labai degi. Mane išsikviečia, kai kaminas jau kaip fakelas užsiliepsnoja. Pagrindiniai mano darbo įrankiai – lazdos, šepečiai, grąžtai ir kirstukai, – pasakojo kaminkrėtys. – Dažnai būna, jei krosnys nevalomos apie 30 metų, jose nė kamščių – angų, per kurias išimami pelenai ir suodžiai, neberandu. Tada gręžiu skyles ir pečius praranda grožį. Tokias krosnis pastatę meistrai suklaidina žmones patikinę, kad jų nereikės valyti. Nėra tokių krosnių, kurių nereikėtų valyti.

Krosnių meistras neabejoja, kad dauguma žmonių patys gali išsivalyti katilus ir kaminus, bet nesulyginami dalykai su tuo, kai šiuos darbus atlieka profesionalai. Kaminų valymui tinka senovinis būdas – bulvių lupenų deginimas, bet iš karto jų reikėtų 20–30 kg. Benediktas pastebėjo, kad valydami kaminus šeimininkai daro dažną klaidą: degindami salerką išdegina kaminų įdėklus, jie deformuojasi, todėl kaminkrėčiui belieka juos išimti. Daugelis mano, kad pakanka išvalyti krosnių ir katilų angas, o apie kaminus nepamąsto.

– Parduotuvėse galima įsigyti specialių chemikalų dervai naikinti – miltelių, tik juos reikia naudoti tada, kol kaminai neužsikimšę. Anksčiau populiarios buvo krosnys su rinkėmis, jų dar nemažai žmonės turi rūsiuose. Tos rinkės labai šildo patalpą, tačiau tai neekonomiška, nes daug temperatūros tenka kaitlentei, o visa kaitra turėtų pakliūti į šildymo sistemą. Įkaitusi kaitlentė patalpoje net gali išdeginti deguonį, – aiškino krosnių meistras, užauginęs 3 vaikus, santuokoje gyvenantis jau 48-erius metus. – Nebeverta katilų pirkti su rinkėmis. Manęs klausia, ar dabartiniams katilams reikia įdėklų, sakau, kad ne visiems būtina, bet su jais saugiau: o jei kamine įtrūkimai?

Myli suodiną darbą

Benediktas Petrošius sako, kad neretai jam tenka perdirbti kitų meistrų darbus. Populiarumo jis sulaukia dirbdamas sąžiningai, klientus pamokydamas ir jiems patardamas. O užsakymų kaskart sulaukia vis daugiau, nes žmonės vieni kitiems jį rekomenduoja. Pasitaiko, kad veltui truputį paremontuoja tiems, kurie labai skurdžiai gyvena, padeda vargstančioms močiutėms. Už atliktą darbą nepriima jokių daržovių nei kitų kaimiškų produktų, nes daug ką su šeima užsiaugina patys.

Meistras pasakojo, kad remontuodamas statinę krosnį kartais išardo net visą sienelę, o sutvarkęs viduje išdegusias, suskilusias ar išbirusias plytas vėl gražiai suklijuoja koklius. Naujos statinės krosnies pastatymas kainuoja apie 800 Eur, o ir medžiagos nepigios.

– Daug tenka statinių koklinių pečių remontuoti, naujų tokių nebestato, pasiturintys žmonės įsirengia šildymo sistemą „Oras – vanduo“, kūrena dyzeliu, dujomis ar granulėmis. Buvę madingi židiniai namuose jau prarado populiarumą, daug kas juos išardo, nes nepatinka dulkės ir tai, kad reikia nešioti malkas ir išnešti pelenus, dažnai aprūksta, – sakė didelę darbo praktiką sukaupęs Benediktas. – Mano darbe reikia išmanymo, sumanumo, visada išsisuodinu, bet aš myliu savo darbą, visada stengiuosi padaryti kuo geriau. Dulkių pakliūva į akis ir į plaučius, bet su dujokauke neišbūnu, pradedu dusti.

Sako, kad kaminkrėtys laimę su savimi nešiojasi. Todėl jei jį sutiksite, būtinai paspauskite ranką ar bent jau palieskite. O jei bent kartą per metus į svečius išvalyti kamino pakviesite, gyvensite bent jau saugiau.