Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Į Jūros krantinę prie skulptūrų ansamblio vedusi medinė rodyklė „Darbas. Pergalė. Taika“ sausio pabaigoje tyliai dingo. Aršias diskusijas sukėlęs šio paminklo nukeldinimas mena ne tik skulptūrų parko autorius, žinomus Tauragės tautodailininkus, bet ir kitą istoriją, dėl kurios ant kojų sukeltas sovietų saugumas ne vienerius metus persekiojo Tauragės jaunimą, ant jos išrašiusį okupacinę santvarką menkinantį šūkį ir nupiešusį Gedimino stulpus.
Tauragiškis Ramūnas Jurgilas puikiai mena tas dienas. Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje jaunystės istorija jam tapo savotišku pasipriešinimo prieš agresorių simboliu. „Tauragės kurjeriui“ Ramūnas papasakojo apie 1985-uosius, kai tuomet 15 metų paauglys mokėsi Tauragės II vidurinėje mokykloje (dabar „Šaltinio“ progimnazija). Skulptūrą-rodyklę jis iki šiol vadina „medinuku“.
– 1985-ųjų vasarą su būreliu kiemo draugų ir bičiulių iš Žalgirių mikrorajono ant tos skulptūros dažais užrašėme „Lietuva – šalelė mūsų, o ne rusų“. Ant kitos skulptūros nupiešėme Gedimino stulpus. Jau kitą dieną saugumiečiai pradėjo ieškoti užrašų autorių. Gandas greit pasklido. Jaunimas masiškai ėjo pažiūrėti į tuos užrašus. Pasklido kalbos, kad čia studentų iš Kauno darbas. Paskui stojo tyla, viskas nurimo, pasimiršo ši istorija, – prisiminimais dalijosi tauragiškis. – Ir visai netikėtai 1986-ųjų pavasarį mokyklos direktorius liepė išeiti iš klasės man ir bendraklasiui Ričardui. Vyko lietuvių kalbos pamoka. Koridoriuje mūsų laukė du vyrai ilgais lietpalčiais, o direktorius jiems šūktelėjo: „Vežkit juos, vyrai, iš mano akių, vežkit“. Mus susekė.
Nors tai įvyko prieš 37-erius metus, Ramūnui ir šiandien nelengva apie tas dienas kalbėti. Vyras sako, kad saugumas ilgai nepaliko jo ramybėje, aplinkiniai smerkė, todėl pašlijo sveikata, dingo pasitikėjimas savimi. Nustojo eiliuoti, nors prieš tą įvykį eilėraščius siuntė į sovietiniais metais labai populiarų žurnalą „Moksleivis“, „Tauragiškių balsą“.
– Rūbinėje mačiau, kaip Ričardui dreba rankos, spėjau pasakyti: tik neišduok, nieko nematėm ir nežinom. Įsodino mus į „viliuką“, nuvežė į Tauragės saugumo būstinę (dabar policijos II aukštas). Mus tardė atskirai, grasino, kad mane nušaus, liepė pasirašyti, kad aš iniciatorius, tokį nurodymą atseit gavau iš Vilniaus. Man rodė esą mano draugų pasirašytą lapelį, kad aš buvau šitos akcijos organizatorius. Šoko ištiktas tardytojų akivaizdoje net sueiliavau posmą, kad Tėvynės neišduosiu, – kalbėjo pašnekovas. – Tardytoją tai pribloškė, liepė kitą dieną atnešti raštišką prisipažinimą ir išleido į namus. Neatlaikiau bjauraus psichologinio smurto ir parašiau, kad tai aš organizavau. Neišdaviau klasės draugo Rimo brolio, iš Vilniaus man atvežusio uždraustų knygų. Paėmė mano pirštų atspaudus.
Prisiėmus atsakomybę, R.Jurgilo vargai nesibaigė, reguliariai su draugu Ričardu turėjo lankytis saugumo būstinėje Tauragėje. KGB darbuotojai lankydavosi jų namuose.
– Ateidavo auklėtoja, ji buvo istorijos mokytoja, ir mums sakydavo: vaikinai, žinot, kur turite eiti. Vis mus tardė, liepė išduoti, kas iš Vilniaus mums įsakė užrašyti tokius šūkius. Prisimenu, kai 1986-ųjų pavasarį į partijos komitetą mus abu nuvedė mokyklos komjaunimo vadovė, ten demonstratyviai atėmė komjaunimo bilietą, sėdėję partiniai atskaitė moralą, šaipėsi, man pasakė: „Tavo ateičiai – viskas“. Keli jų dabar yra politikai, – pasakojo vyras. – Tardydavo užtamsintoje patalpoje, tik stalinė lempa šviesdavo. Matydavau tuos, kurie ateidavo įskųsti kaimyną, kad blogai kalba apie valdžią. Paskui Ričardas išvyko į Kauną, o aš pradėjau mokytis vakarinėje mokykloje.
Ramūnas Jurgilas pasakojo, kad jo senelio brolis prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Šaulių sąjungai, palaikė ryšius su partizanais, todėl buvo ištremtas į Sibirą. Senelės pusbrolis partizanavo, žuvo per susirėmimą.
– Gal saugumiečiai išsiaiškino, kad mano giminėje buvo prieš Lietuvos okupaciją kovojusių žmonių. Jie sakė: mes daugiau žinome negu tu pats apie save. Vaikas būdamas klausydavausi istorijų apie sunkvežimiais vežtus žmones, apie trėmimus į Sibirą. KGB karininkai man sakė: Marksas, Leninas, Dzeržinskis negalėjo apsirikti dėl socializmo, anksčiau ar vėliau komunizmas bus pastatytas, – tokios prognozės dabar tauragiškiui kelia šypseną. – Po kiek laiko draugai manęs atsiprašė, kad neatlaikė spaudimo ir mane vadeiva padarė, atsiprašė kai kas ir iš mokyklos. Neliko „medinuko“, neliko mano istorijos, nei realaus prisiminimo apie paskelbtą laisvės šūkį.
