Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Rankų darbo žaislai tauragiškės Liudmilos Dumčienės gyvenime atsirado tuomet, kai ji išėjo į pensiją – beveik dešimtmetį siuvo lėles, o prieš dvejus metus įgyvendino seną savo svajonę ir pradėjo nerti daugybę įvairiausių žaislų. Kūrybos procesas lėlininkę labai žavi, su meile numegztus pasakų personažus dažniausiai išdovanoja, kai kurie iškeliauja į užsienį. Kai tik kas nors nuperka lėlę, Liudmila tuoj skuba į parduotuvę – pirkti naujų įvairiaspalvių siūlų, kurių niekada nebūna per daug.
Maloniausia – rezultatas
Liudmilos kurti žaislai – daugiausiai lėlės, ilgaplaukės ir trumpaplaukės, garbanotos, su kaselėmis ir kaspinėliais, su skrybėlaitėmis, kepurėmis, pūstomis suknelėmis, paltukais ir bateliais, su sijonėliais ir krepšeliais, įkurdintos ant sofos jos namuose. Greta lėlių pūpso meškučiai, šuniukai, katinėliai ir zuikučiai. Žaislų daugybė, jie vienas už kitą dailesni ir įdomesni, jų veiduose perteikta emocija žavi ir stebinanti, todėl sunku apsispręsti, kurį išsirinkti.
– Iš pradžių lėles siuvau, jų visokių tebeturiu. Pradėjau prieš devynerius metus. Daug jų pasiuvau, daug išdovanojau. Man visada labai patiko megztos lėlės, tačiau nežinojau, kaip pradėti. Megzti mokėjau, sau sijonus, vaikams kostiumėlius numegzdavau, bet kaip nerti lėles, nežinojau, apie tai tik svajojau. Vyriausia mano dukra – profesionali dailininkė, piešianti ant porceliano, patarė internete paieškoti schemų, susiradau, taip ir pradėjau. Maloniausias dalykas, kai matau rezultatą – pastatau lėlę ir žiūriu, – kūrybos pradžią prisimena moteris.
Greitai Liudmila perprato, kaip megzti žaislus, todėl jokių schemų jai nebereikia – pati suplanuoja ir formas, ir dydį, ir aksesuarus. Lėlę gali numegzti per dieną, tačiau aksesuarams prireikia daugiau laiko – čia nepaskubėsi. Liudmila ir siuvinėja, yra išsiuvinėjusi šventųjų paveikslus, kai kurie jos namuose puikuojasi įrėminti ant sienos, o kiti skrupulingai sudėti dėžutėse.
Liudmila Dumčienė. Reginos Genienės nuotrauka
– Nesistengiu kuo daugiau ir kuo greičiau numegzti, tai darau savo malonumui. Ne tik lėlių, bet ir meškiukų, zuikiukų, drakoniukų turiu. Šie metai drakono, tai oi, kiek aš jų primezgiau. Daug išdovanojau, keletas į Airiją iškeliavo. Nemoku vien tik filmą žiūrėti – visada turiu kažką rankose turėti. Moku megzti ir virbalais, bet su jais nelabai patinka. Iš Sibiro į Tauragę atsikrausčiau prieš 46-erius metus, viską išmokau Lietuvoje. Sesė nuomojosi čia butą, tai šeimininkė mus pirmiausia pamokė, kaip sijoną megzti. Juk daug ko pirkti anksčiau nebuvo. Pirmoji dukra gimė, kai dar Sibire gyvenom, tai daug visko siuvau, norėdama ją papuošti, – atviravo pašnekovė.
Dovanojimas – džiaugsmas
Liudmilos Dumčienės gaminti žaislai. Reginos Genienės nuotrauka
Nors L.Dumčienei labiausiai patinka nerti lėles, tačiau dažnai jos rankose formas įgauna ir įvairūs gyvūnėliai, žvėreliai, snieguolės ir kiti pasakų personažai. Mėgstamiausias Liudmilos įrankis – vąšelis. Moteris sako girdėjusi, kad mezgimas, nėrinio akių skaičiavimas, rašto sekimas atitolina demenciją. Tokią mezgimo naudą jai vis primena dukros, besirūpinančios 75-erių mamos sveikata. Vyriausia Liudmilos dukra, ištekėjusi už karininko, dar Tarybų sąjungos laikais išvyko gyventi į Rusiją, o kitos dvi dukros įsitvirtino su šeimomis Airijoje, ten baigė universitetą.
– Turiu šešias anūkes. Liūdnoka, kad jos kitur gyvena, bet aš joms kuriu. Dabar sėdžiu ir mezgu. Vakar moteris, atėjusi rinkti parašų už vieną kandidatą į prezidentus, pamačiusi tiek lėlių vos nenuvirto. Išsirinkusi klausė, kiek kainuoja. Sakiau: duokit siūlams. Tai šiandien už gautus 20 eurų ėjau siūlų pirkti. Kitur tokie žaislai brangesni. Kartais kai kas užeina, pagalvoja, kad pas mane koks vaikų darželis, – juokėsi lėlininkė.
Liudmilos Dumčienės gaminti žaislai. Reginos Genienės nuotrauka
Pasak moters, tokios pat lėlės pakartotinai nunerti nepavyksta niekada, nors ir siūlai tie patys, ir vąšelis, ir rankos tos pačios. Ji svarsto, galbūt tai priklauso nuo nuotaikos ar dar kažko. Kūrybos procesas vyksta ant sofos – aplinkui Liudmilą vien siūlai, už nugaros pagalvė, nes taip patogiausia ir kojos netinsta, kaip ilgai sėdint ant kėdės.
– Kompiuteris priešais, žiūriu kokį filmą ir mezgu. Pagal užsakymą labai malonu dirbti, nes jei žmogus užsakė žaislą, vadinasi, jam tikrai reikia. Tegul tik paskambina man telefonu 8 642 22 436 – numegsiu ką norės. Arba feisbuke parašo. Pirmas numegztas mano žaislas buvo meškiukas, jo jau nebeturiu. Pernai buvo zuikio metai, tai visus draugus jais apdovanojau, – džiaugiasi moteris, galėdama kitiems dovanoti džiaugsmą.
Iš savo pomėgio kuo daugiau uždirbti Liudmila nesiekia, jai svarbiausia, kad turėtų už ką siūlų ir kitų priemonių įsigyti.
– Savo 14-metei anūkei dabar mezgu iš karto du žaislus, jai ir jos geriausiai draugei. Nors mezgu beveik kasdien, bet nueinu ir į bažnyčią, gražią dieną pasivaikščioju po miestą. Labai mėgstu skaityti, knygų daug turiu, kryžiažodžius sprendžiu. Vis dėlto nėrimas mane užvaldė labiausiai. Kai vyras labai sunkiai sirgo, tada rankdarbiai atsirado, nes man buvo su nervais blogai, spaudimas pakilo ir kitos bėdos prispaudė. Kūrybinis darbas ramino, tapo lyg terapija, – kas sunkiu laikotarpiu pagelbėjo, pasakojo Liudmila.
Liudmilos Dumčienės gaminti žaislai. Reginos Genienės nuotrauka
Turi daugiau pomėgių
Liudmila Dumčienė turi ir daugiau pomėgių, ne tik mezga – mėgsta grybauti, būti gamtoje, darbuotis sode, auginti daržoves šiltnamyje ir darže, jau sudygo jos sėtos paprikos, pati užsiaugina ir pomidorų daigų. Augindama dukras dirbo kavinėse, mokykloje ir darželyje vyriausiąja virėja, turi įgijusi 35-erių metų darbo stažą. Sako, kad atvykusi į Lietuvą mokėjo pasakyti tik „labas“, po pusės metų jau susikalbėjo lietuviškai. Truputį moka vokiečių kalbą, nes šeimoje yra vokiškų šaknų.
– Akcentas liko, bet skaitau lietuviškai, nors ir nelabai greitai. Ir žurnalus skaitau. Kartodavau išgirstus žodžius, taip ir išmokau. Per šventes dainuoju lietuvių tautines dainas, kiti stebisi, iš kur aš moku. Į Tauragę atvykau iš Sibiro, iš Tomsko miesto. Mano vyras tauragiškis, jis buvo atvykęs pas mus darbo reikalais, susipažinom ir apsiženijom. Kai mano mama mirė, atsikraustėm į Tauragę, čia jo tėvai palaidoti, ir jis čia palaidotas. Nors dukros išvykusios, bet Tauragėje gyvena mano sesuo, ji man ir draugė, ir giminė, kartu visur vaikštom, – atviravo pašnekovė.
Liudmilos Dumčienės gaminti žaislai. Reginos Genienės nuotrauka
Išgirdusi klausimą, ar dukros moka lietuviškai, Liudmila nustebo – kaip jos gali nemokėti? Liudmilos nuomone, nesvarbu, kokios tautybės žmogus, jis privalo mokėti tos šalies, kurioje gyvena, kalbą. Jos dukros užsienyje gyvendamos puoselėja lietuvybę, nors ten kalba angliškai.
– Anūkės, gyvenančios Airijoje, turės savo vaikus išmokyti kalbėti lietuviškai. Juk prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuviai emigravę į Ameriką išsaugojo lietuvybę. Emigrantai atvykę pas kaimynę gražiai lietuviškai šnekėjo – žavėjausi. Mano vaikai ir rusiškai moka kalbėti. Esu čia laiminga. Atvykau 28-erių metų, Tauragėje prabėgo visas gyvenimas. Šį miestą myliu be proto, aš labai dėkinga, nes visko čia išmokau. Man nieko nėra gražiau už Tauragę, myliu visą savo Lietuvą, nes viską, kas man brangu, aš čia turiu, – patikino L.Dumčienė.
