Linas Vainius: apie dviračius ir branduolinę energetiką

Rambyno kalno papėdėje trumpam atokvėpiui buvo įsikūrę per 50 dviratininkų, kurie tęsė prieš kelis metus pradėtą žygį aplink Lietuvą. Pasitaikė puiki proga pakalbinti šio žygio vadovą Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininką, vieną iš aktyviausių Lietuvos žaliųjų judėjimo „Atgaja“ dalyvių Liną Vainių. Jis žinomas kaip aktyvus branduolinės energetikos priešininkas, argumentuotai pasisakantis prieš atominės elektrinės Kaliningrado srityje statybą.
– Kokie šio dviračių žygio tikslai? Ar žygiai dviračiais turi perspektyvą?– Šį žygį sugalvojo Kauno melomanų klubas. Į kelionę aplink Lietuvą jau keliaujame ketvirti metai. Mes esame neformalus klubas, tad ir mūsų kelionė neformali. Savo kelionių niekam nededikuojame, keliones skiriame patys sau. Šiemet žygį pradėję iš Kauno stengiamės važiuoti kuo arčiau Lietuvos–Rusijos pasienio ir pamatyti, kaip čia gyvena žmonės. Žygyje dalyvauja dviratininkai iš įvairių Lietuvos vietų. Vyriausiam žygio dalyviui 76 metai, jauniausiam – 14. Jūsų krašto atstovų, kiek žinau, nėra. Važiuodamas dviračiu geriausiai pamatai, kaip viskas keičiasi. Akivaizdus mano pastebėjimas, kad per keletą metų yra padaryti nemaži darbai tvarkant saugomas teritorijas, restauruojant kultūros paveldo paminklus. Puošiasi kaimai ir miesteliai. Dviratininkams daug lengviau rasti gerą atokvėpio vietą.Dviratininkų judėjimas dar tik įsibėgėja. Aktyviausiai veikia klubai didmiesčiuose. Laukiame didesnio entuziazmo provincijoje.– Kalbamės ant Rambyno kalno. Nuo jo iki pradėtos statyti Baltijos atominės elektrinės Kaliningrado srityje apie 30 kilometrų. Nieko keisto, kad po kelerių metų iš šios vietos horizonte matysime šios elektrinės vandens aušinimo bokštus. Kokią  situaciją prognozuojate šiam regionui?– Džiaugiuosi, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. ant Rambyno kalno priimta „Ragainės deklaracija“, suteikusi visuomenei šansą aktyviau prabilti apie šią elektrinę. Aš buvau vienas iš nedaugelio lietuvių, dalyvavusių svarstant šios statybos ekologinę ekspertizę, kai ji, berods, prieš trejetą metų, buvo pristatinėjama dabartiniame Nemano mieste. Ten „Rosatomo“ atstovai ir vietos valdžia apie atominės elektrinės statybą kalbėjo vos ne kaip apie paskutinį pasaulio stebuklą. Po keturių valandų svarstymo pasakiau, kad elgiamasi negerai, nesilaikoma kai kurių pasaulyje priimtų nuostatų ir projektas nėra pristatomas kaimynams. Kaimyninių šalių gyventojai nesupažindinami su šio projekto pasekmėmis. Tai yra pavojinga elektrinė ir ekonominiu požiūriu Kaliningrado sričiai nereikalinga. Jie ir patys suvokia, kad jėgainė statoma elektros energijos eksportui. Mums jų užmojai nieko kito, išskyrus ekologines problemas, nežada. Visas būsimos elektrinės pristatymas buvo paremtas lozungais.Kad ekologinis poveikis bus visam regionui, net nereikia abejoti. Planuojama nuo Nemuno iki atominės elektrinės kasti apie 15 kilometrų ilgio kanalą, kuris reaktorių aušinimui tiektų vandenį. Vien tokio vandens paėmimas ir šilto vandens grąžinimas į upės vagą pakels Nemuno vandens temperatūrą, o kartu ir Kuršių marių. Apie pačią atominę elektrinę kažkiek kis mikroklimatas. Iš aušinimo bokštų vyks didelis vandens garinimas, kuris irgi turės įtakos gamtos procesams. Didžiausią nerimą kelia tai, kad gyvensime nuolat gresiančio pavojaus zonoje.Branduolinę energetiką lydi avarijos, gaisrai, sprogimai, radioaktyvi tarša, mirtys ir susirgimai. 1952 m. Chalk River (Kanada) avarija, 1957 m. Majako (TSRS) katastrofa, 1979 m. Three Mile Island-2 (JAV) reaktoriaus avarija, 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio (Ukraina) katastrofa, neseniai Fokušimos atominėje elektrinėje ištikusi avarija ne tik  Japoniją, bet ir visą žmoniją  privertė dar kartą susimąstyti ne tik apie tariamo klestėjimo nepastovumą, bet ir apie atominių elektrinių naudojimo tikslingumą. Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus sprogimas yra bene didžiausia branduolinė katastrofa pasaulyje. Jos metu žuvo 50 žmonių, vėliau apie 4 000 mirė nuo radiacijos sukelto vėžio, dešimtys tūkstančių žmonių patyrė žalingą radiacijos poveikį sveikatai. Apie 600 tūkstančių žmonių dalyvavo likviduojant avarijos pasekmes, virš 5 milijonų žmonių gyvena Černobylio sprogimo radioaktyviomis medžiagomis užterštose teritorijose. Kas gali paneigti tokios avarijos tikimybę Kaliningrade?– Visuomenė pasigenda aktyvesnės žaliųjų pozicijos dėl prie Lietuvos sienų statomų atominių  elektrinių Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Didesnių protesto akcijų tarsi nebuvo girdėti. Daugiau kalbama apie Visagino atominės elektrinės problemas. Gal Lietuvos žalieji turi kitą veiklos strategiją, apie kurią visuomenė mažai žino?– Kas domisi Lietuvos žaliųjų veikla, turbūt negali pasakyti, kad jie nieko nedaro. Dirbamas didelis šviečiamasis darbas. Pirmiausia mus turėtų neraminti nerealiai greiti šios elektrinės pastatymo ir paleidimo terminai. Žinome, kad skubant neretai nukenčia net nesudėtingų darbų kokybė.Rusijos, o taip pat ir mūsų šalies gyventojai turi suvokti, kad pagrindinę naudą iš atominės elektrinės statybos Kaliningrado srityje turės „Rosatomo“ korporacija. Naujos kartos branduoliniai rektoriai, apie kuriuos kalbama, nėra niekur iki galo išbandyti. Nepriklausomi ekspertai juos vertina kritiškai. Net ekonomiškai stipriose šalyse branduolinės energetikos objektų statybos gerokai užtrunka. Tokios statybos reikalauja milžiniškų investicijų. Nemanau, kad statant Baltijos atominę elektrinę bus galima apseiti be užsienio bankų paramos. Pagrindinis mūsų kovos uždavinys yra parodyti būsimiems investuotojams šio projekto ekonominį nepagrįstumą. Mano supratimu, tai yra efektyvus ir realus kelias. Mes esame Europos Sąjungos šalis ir turime kitoms šalims išaiškinti, kad savo pinigų jie neturėtų investuoti. O kai nebus pinigų, nebus ir projekto. Rusijos viešųjų ryšių specialistai atkakliai bando iš mūsų politikų išpešti mintį, kad šis projektas gali tapti naudingas Lietuvai. Pasitaiko atvejų, kai ant tos meškerės kai kas užkimba. Mūsų politikai turėtų elgtis labai apgalvotai ir atsakingai atsakinėdami į Rusijos viešųjų ryšių specialistų skambučius. Rusija pasitelkusi visas įmanomas priemones sieks propaguoti šį prieštaringą projektą. Jiems reikia Europos Sąjungos energetinių rinkų, nes be jų Baltijos atominės elektrinės statyba tampa visiškai nerentabili.Pasaulyje nėra saugaus ir patikimo radioaktyvių atliekų nukenksminimo ir laidojimo sprendimo. Dalis radioaktyvių atliekų iš atominių elektrinių lieka pavojingos dešimtis tūkstančių metų. Šalia Lietuvos ir Visagine 3-uose naujai planuojamose atominėse elektrinėse iš viso nesprendžiamas radioaktyvių atliekų klausimas. Ignalinos AE labai radioaktyvios atliekos saugomos 50 metų, nežinant, kas bus daroma toliau. Vidutinio ir mažo radioaktyvumo atliekos palaidotos amžiams, jas reikės saugoti 100 metų.  Tą žinodamos visos visuomeninės organizacijos ir telkiasi bendrai veiklai.