Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Turbūt nerastume Tauragės gyventojo, kuris nepažinotų ar bent nebūtų girdėjęs apie Tauragės rajono garbės pilietį Eugenijų Šaltį. Gausi visuomeninė ir kultūrinė veikla, šiltai ir su dėkingumu mokytoją ir mokyklos direktorių prisimenantys mokiniai bei kolegos, buvę pavaldiniai įvairiose įstaigose, o Eugenijus kukliai save pristato tik kaip Tauragę labai mylintį tauragiškį iš Vaiguvos.
Pradžių pradžia – Vaiguva ir muzika
Eugenijus Šaltis gimė 1952 m. sausio 1 d. Kelmės rajone, Vaiguvoje. Vaiguvoje tvirtai šaknis įleidusi literato giminė – miestelyje tebegyvena 97-us metus einanti Eugenijaus mama, sesuo, brolis. Ten gyveno ir proseneliai bei seneliai. Gimtinę E.Šaltis paliko, kai įstojo į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą krimsti dvigubos specialybės – lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos – studijų. Po kelerių metų ši specialybė buvo perkelta į Klaipėdą, o iš ten jaunasis specialistas gavo paskyrimą į Tauragę. Paklaustas, kas paskatino rinktis tokią specialybę, maestro trumpam susimąsto.
– Mano lietuvių kalbos mokytoja Adelė Kizlaitytė buvo stipri lituanistė. Ji mane vis skatindavo rašyti ir skaityti. Ji, beje, yra ir žinomos literatūrologės, mokslų daktarės Viktorijos Daujotytės lietuvių kalbos mokytoja. Ir mano mama buvo linkusi į žodį – rašydavo dailyraščiu, spausdino mašinėle. Tiesa, reikia pripažinti, kad labiausiai į Šiaulius mane viliojo galimybė studijuoti muziką. Tam įtakos turėjo mano sesuo, jau studijavusi Šiaulių muzikos technikume. O muzika mane supo nuo pat gimimo – dėdės Šalčiai buvo žymūs giedotojai, mano mama 67-erius metus išgiedojo bažnyčios chore. Nemažai giminių iš mamos pusės šiandien yra profesionalūs muzikantai. Pats besimokydamas Vaiguvos mokykloje muzikavau – turėjom mokykloje pučiamųjų orkestrą, – pradžių pradžią prisiminė literatas.
2019 metais Jovarų pagrindinei mokyklai švenčiant įkūrimo 40-metį, buvęs šios mokyklos direktorius Eugenijus Šaltis galėjo trumpam „pasimatuoti“ direktoriaus kėdę: „Nėra minkšta ir niekada nebuvo tokia mokyklos direktoriaus kėdė“, – sakė maestro. Asmeninio albumo nuotrauka
1974 m. E.Šaltis su šeima persikraustė į Tauragę, kur gavo paskyrimą mokytojauti ką tik pastatytoje antrojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Šaltinio“ progimnazija). Vėliau teko dirbti ir žurnalistu, ir administracinį, vadovaujamąjį darbus, ir paveldo departamente. O ir įvairiausių muzikos, literatūros veiklų maestro Tauragėje niekada nestigo. Buvo metas, kai stipraus balso vyrui buvo kone liepta stoti į chorą, jei jis norįs gauti butą. Gerai, kad aktyvus tauragiškis į to choro veiklą įsilieti jau norėjo ir planavo.
Skambutis iš Anglijos
Visuomenininkas sako, kad stengėsi sąžiningai ir atsakingai dirbti visuose darbuose, tačiau prisipažįsta, kad mažiau džiaugsmo teikė darbai, kuriuose teko vadovauti.
– Man nepatiko būti viršininku. Bet dažnai teko juo būti. Teko būti ir penktosios vidurinės mokyklos (dabar Jovarų pagrindinė mokykla, – red.) direktoriumi, ir kultūros skyriaus vedėju, ir Tauragės apskrities Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėju, o aš labiau toks prie bohemos. Pavyzdžiui, direktoriaujant mokykloje buvo velnioniškai daug ūkinės veiklos. Dabar ten bepig, o tada buvo katilinė sava. Reikėjo kūrenti. Pasitaikė laikai sunkūs, sudėtingi Lietuvai. Buvo paskelbta blokada, reikėjo ieškoti kuro. Buvo etapas, kai mokykloje trūko skudurų grindims plauti ir net jų įsigyti buvo sudėtinga. Sužinojau, kad grūdų kombinate parduoda maišus, tad nupirkau jų, kad būtų kuo grindis mokykloje valyti. Reikėjo ne tik ūkinius darbus tvarkyti, bet ir visas mokymo programas, – prisiminimais dalijasi buvęs penktosios vidurinės mokyklos direktorius.
Pasikeitė dėstoma istorija, susidarė grupuotės – vieni Eugenijaus kolegos buvo už laisvą Lietuvą, kiti – už Lietuvą Sovietų sąjungoje, o ir pirmojo partijos sekretoriaus žmona dirbo mokykloje mokytoja. Nors literatas sako, kad ši mokytoja buvo gera moteris, o ir su pirmuoju partijos sekretoriumi konfliktų nekilo, bet jie vis dėlto prijautė sovietinei idealogijai, taigi mokyklos direktoriui visaip kaip teko laviruoti.
Įsikūrus Sąjūdžio grupei E.Šaltis prie jos prisijungti negalėjo, kadangi turėjo išlikti politiškai neutralus, tačiau stengėsi įvesti kuo naujesnę tvarką, pakeičiančią tai, kas neproduktyvu ir jau buvo nebetikslinga.
– Tauragėje, o gal ne tik Tauragėje, aš pirmasis į mokymo programas įvedžiau choreografiją ir akompaniatoriaus etatą. Iškart panaikinau pionierių vadovų etatus. Pirmieji nutraukėme partinius komunistinius susirinkimus, kuriuose visi turėdavo dalyvauti. Vietoj susirinkimų visi važiuodavom tvarkyti piliakalnių, – į ką iškeitė sovietiniais metais privalomą propagandinę veiklą, prisiminė E.Šaltis.
Ir šiandien Eugenijus susitinka savo mokinių. Labai jais džiaugiasi, visi jie, sako, geri, šviesūs žmonės. Kai kurie jų – jau pensinio amžiaus. O vienas skambutis maestro ypač maloniai nustebino. Mokinys, kuris paauglystėje turėjo paklydimų ir netgi susidūrimų su teisėsauga, po vieno apsilankymo direktoriaus kabinete tapo ramiu, rimtu jaunuoliu. E.Šaltis prisimena, kad už uždarų durų su vaikinu kalbėjosi ne didaktiškai, o kaip lygus su lygiu. Po daugelio metų jau suaugęs neklaužada susirado direktoriaus telefono numerį ir paskambino Eugenijui iš Anglijos. Pasidžiaugė, kad sukūrė verslą, turi šeimą ir yra labai dėkingas geraširdžiam direktoriui už pasitikėjimą. Tai, sako maestro, pats geriausias mokyklos vadovo įvertinimas koks tik gali būti.
Tauragės garbės pilietis Eugenijus Šaltis. Mortos Mikutytės nuotrauka
Trioletus rašo dešimtmetį
Tarp gausybės nuveiktų darbų visuomenininkas išskiria kelis, kuriais didžiuojasi.
– 2004 metais suorganizavau pirmąją Tauragės apskrities dainų šventę. Nesuprantu, kaip kai kurie žmonės gali sakyti, kad dainų šventė – sovietinis palikimas. Niekaip nesuprantu, – purto galvą poetas.
Didžiuojasi E.Šaltis ir tuo, kad pavyko suorganizuoti pirmąją apskrities dailės parodą ir apskrities folkloro kolektyvų pasirodymą. Literatas kuklinasi, kad išleistos knygos ir knygos, prie kurių teko pridėti ranką, džiugina, bet tai nėra tai, kuo galima didžiuotis. O kiek prisidėta prie įvairių tekstų redagavimų, įvadinių žodžių rašymų ir knygų, kuriose Eugenijus yra bendraautoris, tikrai sunku suskaičiuoti. Tad natūraliai pokalbis pakrypsta apie kūrybą. Maestro sako, kad jo širdyje kaip medis įsišaknijusios dvi vietovės – Vaiguva ir Tauragė. Apie Vaiguvą ir Tauragę ne vienas eilėraštis parašytas, ne vienas kultūrinis tiltas nutiestas. Vaiguvai sukurtas miestelio himnas. Redaguodamas bičiulių tekstus, literatas daug diskutuoja su kūrinių autoriais, stengiasi, kad nebūtų ausį ir akį rėžiančių kalbinių pasikartojimų. E.Šalčiui labai svarbu ir įvadinis žodis. Įvadą maestro rašo itin atsakingai – juk tame nedideliame tekste turi tilpti viskas, kas atskleistų kūrėjo asmenybę ir pačią kūrybą. Iš visų kūrybinių tekstų sunkiausia visuomenininkui rašyti nekrologus. Kiekvienas jo parašytas nekrologas būna išėjusiems žmonėms, kurie kažkada buvo draugai, geri pažįstami, tad emocinis krūvis Eugenijui taip pat būna didelis. Anot poeto, šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir visoje meno srityje, pasitaiko kraštutinumų. Ne visada pagrįstai, siekiant meninės raiškos, naudojami necenzūriniai žodžiai arba bandoma visuomenę šokiruoti tokiais būdais, kurie su menu nebūtinai suderinami.
– Kraštutinumų reikia, nes tai sudrebina visuomenę, atsiranda diskusija, tai įdomu. Kraštutinumų pavojus tik toks, kad jie nenueitų į absurdą, – mintimis pasidalija maestro.
Tauragės rajono garbės pilietis rankose jau laiko trečią spausdintą savo eilėraščių knygą „Trioletai“. E.Šaltis kaip poezijos meistras žinomas būtent savo kuriamais trioletais. Lietuvių literatūros istorijoje nėra daug trioletus rašiusių ir rašančių poetų. Vienas žymiausių – Kazys Binkis. Eugenijus nustebina pasakęs, kad trioletus rašo tik maždaug dešimtmetį. Griežtos sandaros eilėraštis, kur pirmą eilutę būtinai atkartoja septinta, o antrą – aštunta, sužavėjo poetą tuo, kad struktūruotuose rėmuose galima visiškai laisvai jaustis ir išreikšti savo kūrybinę mintį. Ir, pasirodo, tam visiškai pakanka aštuonių eilučių. Naujausioje poeto knygoje yra eilėraščių, dedikuotų ir šviesaus atminimo buvusiai Tauragės Birutės Baltrušaitytės bibliotekos direktorei Meilutei Parnarauskienei, ir mylimam vaikų rašytojui, E.Šalčio bičiuliui Jonui Jakštaičiui-Šapeliui.
Maestro apie sau artimus žmones ir apie pažangią Tauragę, kurią malonu ir kitų miestų gyventojams aprodyti, galėtų daug pasakoti. Besiklausydamas nuoširdžiai tiki, kad E.Šaltis Tauragę ir visus joje ar aplink ją gyvenančius žmones labai vertina ir gerbia. Tauragė, sako maestro, gal ir periferija, tačiau jos istorija gili ir žmonės gabūs, ir iš Tauragės Eugenijus niekada nenorėjo niekur kraustytis, nors tokių pasiūlymų buvo.
Vis skubantis, lekiantis ir vietoj nenustygstantis E.Šaltis dabar gyvena „Trioletų“ knygos pristatymu. Balandžio 3 d. knyga bus pristatoma Tauragės meno mokyklos Muzikos korpuse kartu su bardu, parašiusiu ne vieną dainą pagal poeto eilėraščius, Rimu Lioranču. Nespėjusieji galės paprašyti maestro autografo balandžio 9 d. Birutės Baltrušaitytės Augusto Vymerio filiale. Vėliau poezijos knyga bus pristatyta Šiaulių „Laiptų“ galerijoje kartu su knygos iliustratoriais.
