fbpx

Miškininkas Jonas Kalvaitis: „Miškas – energijos šaltinis“

Dalintis:

Ne vieną dešimtmetį girininkas Jonas Kalvaitis vaikšto miškų takeliais, aplanko kiekvieną kampelį, žino žvėrių buveines. Minėdamas profesinę šventę jis žavėdamasis kalba apie mus supančią gamtą, rodo kieme augančius šilo baravykus, įžuvintą tvenkinį. Jis žino, kodėl įžengus į mišką negalima užminti ar nuspirti lepšės ir kaip elgtis sutikus plėšrūną.

Gamtą mėgsta nuo mažens

J.Kalvaitis užaugo netoli Draudenių ežero, Putokšlių kaime. Nuo mažens jį traukė gamta, ją stebėdavo ir tyrinėdavo, įdomus buvo kiekvienas lapelis ir vabaliukas, su tėveliu dažnai lankydavosi miške. Todėl rinkdamasis profesiją greitai apsisprendė ir studijuoti išvyko į Kauno miškų technikumą. Gavęs diplomą įsidarbino „Dabrupinės“ girininkijoje: 4 m. dirbo girininko pavaduotoju, 31 m. – girininku.

– Miškas mane traukė nuo mažens, labai patiko būti gamtoje, stebėti, kaip auga medžiai, žavėjo natūralumas, ramuma, aš nemėgstu triukšmo ir šurmulio. Man gražiausias miškas saulei leidžiantis, tuo metu būna įspūdingas vaizdas, – pasakojo miškininkas. – Girininkijos miškuose jau mažai yra tokių vietų, kur labai retai užklysta žmonės. Mūsų valdos – Tyrelių ir Dabrupinės miškai, jie užima 3,5 tūkst. ha, yra turtingi grybais, todėl grybautojų daug atvažiuoja. Kadangi išvystytas kelių tinklas, žmonės pasiekia atokesnes vietas.

Miškininko namuose gausu dekoratyvinių augalų. Reginos Genienės nuotrauka

Pasak J.Kalvaičio, girininku dirbant teko miške būti naktimis, bet jam visai nebaisu ir visi žvėrys atrodo savi. Darbas įdomus ir įvairiapusis: medžių sodinimas, kirtimas, puoselėjimas, kelių priežiūra ir projektavimas. Kai padidėja miškų gaisringumas, J.Kalvaitis ypatingai budriai saugo miškų masyvą, neplanuoja atostogų.

– Aš ne medžiotojas, todėl žvėrys manęs nebijo. Dirbdamas neskaičiuoju valandų, man tai nėra rutina, o kadangi gyvenu netoli miško, tai nuolatos esu įsitraukęs į tą veiklą, tuo gyvenu. Pavasarį sodiname miškus, paskui matuojame ir skaičiuojame kiek užaugo rudenį jaunuolynas. Žiemą netrūksta darbo: ruošiame biržes, kai yra įšalas vyksta pagrindiniai kirtimai, – kalbėjo J.Kalvaitis. – Mūsų valdose vyrauja eglynai, nes drėgmės daug. Nuo sausros džiūsta seni eglynai, bet nemanau, kad dėl klimato atšilimo eglės išnyks. Jaunuolynai nedžiūsta, jų nepuola kenkėjai.

Daug įvairių gyvūnų

„Dabrupinės“ girininkijos miškuose yra įvairių gyvūnų. Girininkas du metus iš eilės matė bėgančias lūšis, iki tol pavykdavo matyti jų pėdsakus. Jis pastebėjo, kad padaugėjo stirnų ir kiškių. Ten gyvena ir usūriniai šunys – invaziniai gyvūnai, jie išdrasko perinčių ant žemės paukščių lizdus. Užklysta šernų bandos, tačiau miško puoselėtojo nuomone, jie miškui didelės žalos nedaro, labiau kenkia ūkininkams.

– Smagu, kad lūšys gyvena pas mus. Nereikia jų bijoti, jos yra labai baikščios, slepiasi. Nėra žvėrių per daug – jie normos ribose. Aš miško neįsivaizduoju be medžių, augalijos. Netiesa, kad krūmokšniai ir jauni medeliai tarp didelių medžių beverčiai – viskas reikalinga, jais, kaip ir jaunomis drebulaitėmis, maitinasi gyvūnai. Jie atlieka savo funkciją – gerina dirvožemį ir paukščiams yra kur pasislėpti. Nereikalingi tik tuomet, jei stelbia kultūrinius jaunuolynus, – aiškina viską apie miškus žinantis specialistas. – Nepastebiu nė uodų – jau įpratau.

Plynosios pelkės dalis priklauso „Dabrupinės“ girininkijai, gyvačių ten yra daug, nes palankios sąlygos joms veistis. Jų netrūksta miškų teritorijoje augančiose natūraliose pievose. Dalis girininkijos miškų priskirta Pagramančio regioniniam parkui, todėl ūkinės veiklos ten nevykdo. Tyrelių ir Dabrupinės miškuose žalčių, kaip ir vilkų, nėra daug.

Kieme auga šilo baravykai. Reginos Genienės nuotrauka

– Žvalgydamas miškus senais laikais mačiau 3 vilkus, jau temo, todėl nebuvo labai jauku. Žinojau, kad nieko nedarys, bet vis tiek mišku nėjau, o grįžau aplinkiniais keliais. Jei daugiau būtų vilkų, tai mažiau nukentėtų grūdinės kultūros ir augmenija nuo stirnų. Bandos plėšrūnų ir žolėdžių turi būti reguliuojamos, jų per daug negali būti. Negali būti reguliuojama tik viena gyvūnų rūšis, reikia visas, arba visai nieko nedaryti, – įsitikinęs J.Kalvaitis. – Esu radęs briedžių, stirnų ir elnių ragų. Man nepatinka medžioklė, nes gaila šauti į žvėrį.

Kieme auga baravykai

Miškininkas turi girininkijos teritorijoje mėgstamiausią vietą, kurioje dažnai apsilanko. Ji išskirtinė tuo, kad ten mato visumą gamtos: tvirtus, pasigėrėjimą keliančius medžius ir ore tvyrančią ramybę. Ten būdamas jaučia, kaip kūną užplūsta energija. Niekada jis miško nesiejo su mistika, būdamas vaikas netikėjo, kad egzistuoja miškų globėjas Girinis.

– Aš viską turiu pamatyti, antgamtiniais dalykais netikiu. Yra prietaras: kai eini grybauti, negali pirmos rastos lepšės užminti ar nuspirti – nerasi nė vieno grybo. Tai patikrinau – pasitvirtino, todėl niekada eidamas į mišką lepšės nenuspiriu, – juokiasi gamtos mylėtojas. – Patinka grybauti tada, kai grybų mažai ir reikia jų ieškoti. Kai daug randu jau neįdomu. Grybautojai daug žalos nepadaro, dėl to džiaugiamės. Šiukšlintojai girininkijos labai nevargina, kadangi ji yra atokiau, nei kiti miškai, kurie nusidriekę aplink Tauragę.

J.Kalvaitis turi ir daugiau pomėgių, tik jiems trūksta laiko. Jam patinka žvejoti ežere, savo namų valdoje turi iškasęs didelį tvenkinį, kuriame augina įvairių rūšių žvynuotąsias. Kieme veši dekoratyviniai augalai, obelaičių šakos svyra nuo gausaus derliaus. Sodo pakraštyje jis rodo augančius šilo baravykus, žvilgsnis užkliūva už meniškai sumeistrauto inkilo.

– Esu mėgėjas žvejys, tai įspūdingo laimikio nepagavau. Grybų visokių ir baravykų esu labai didelių radęs. Renku tik baravykus, raudonviršius ir rudmėses, nors visus pažįstu, bet mėgstu tik juos. Anksčiau kolekcionavau dekoratyvinius medelius, juos sodinau prie namų. Man gražiausi medžiai – ąžuolas ir pušis. Pavasarį mes daugiau nei 120 tūkst. sodinukų pasodinome 30 ha plote. Darbininkų sunkiau rasti, niekas nebenori eiti miškų sodinti, – atviravo pašnekovas. – Kai atšiauri, snieginga žiema, mes nupjauname drebulių gyvūnams maitintis. Matome, ar jiems užtenka, ar trūksta maisto. Paėdę pumpurų jie atsigauna.

Girininkas teigia esantis laimingas, kadangi dirba mėgstamą darbą ir turi puikią šeimą. Su žmona Jūrate santuokoje gyvena 35 metus. Jonas sako, kad ji labai geros širdies ir malonaus charakterio. Kartu užaugino tris vaikus: Tomas ir Vita pasirinko medicinos sritį, o Mindaugas – žemės ūkio, visi baigė aukštuosius mokslus.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą