Nuo žiovulį keliančios Europos – iki egzotiškų Tolimųjų Rytų

Isvalda Aleknienė, Europos informacijos centro – Europe Direct (EIC-ED) vadovė, dirbanti centre nuo pat jo įsikūrimo, prisipažįsta darbe perėjusi visą emocijų skalę, kone kasdien patirianti nemažai streso, nes kiekviena diena atneša vis naujų iššūkių. Kaip atsvara jiems – susitikimai su nuostabiais, įdomiais žmonėmis, su kuriais šiaip gyvenimas gal niekada nebūtų suvedęs. Visose Europos Sąjungos (ES) šalyse ji turi kolegų, su kuriais bent kartą per metus susitinka. Vis dėlto Europa ją nustebinti sunku. Tikros egzotikos Isvalda ieško kur kas toliau – Indijoje, Kinijoje, Honkonge…
Toli nuo monotonijosPaprašyta prisiminti, kodėl ir kaip prieš 12 metų Lietuvoje ėmė kurtis Europos informacijos centrai, Isvalda sako, kad jie atsirado šaliai rengiantis tapti ES nare:– Reikėjo informuoti žmones, ką narystė mums duos, kokie bus pliusai ir minusai.Tačiau Lietuvai įstojus į ES (Europa tarsi priartėjo) mes tapome savais klubo nariais – daugelis ėmė ten važinėti, radosi įvairiausių reikalų – tad informacijos reikia dar labiau. Svarbu skleisti informaciją apie ES priimamus aplinkosaugą, verslą, kitas gyvenimo sritis reglamentuojančius įstatymus, propaguojamas vertybes ir idėjas.– Todėl rengiame įvairius renginius, diskusijas, mokymus, konferencijas, šventes. Štai šiandien rengiamoje diskusijoje kalbėsime apie tai, kodėl Lietuva remia besivystančias šalis, kiek ir kaip tai daro.   Ko jos darbe tikrai nėra – tai monotonijos. Ir darbo laikas – neribotas. Neretai renginiai baigiasi vėlai.– Ir apskritai, čia reikia atiduoti visą „dūšią“, kitaip nieko nebus. Ruošdama kokį renginį pasidarau tarsi sarginis šuo – ką beskaityčiau, bežiūrėčiau per televiziją ar internete, nuolat ieškau įdomių klausimų. Štai dabar netrukus prasidės „Europrotų kovos“, – pasakoja Isvalda.Pasak jos, nemažai įtampos tenka išgyventi,  kai prireikia kokį susitikimą, renginį surengti per labai trumpą laiką arba kai paskutinę minutę paaiškėja, kad sutikęs dalyvauti lektorius neatvyks. Tačiau per tiek metų įgyta patirtis padeda išsisukti iš pačių netikėčiausių situacijų. Į EIC-ED kasdien užsuka, skambina, rašo įvairiausi žmonės, klausdami įvairiausių dalykų. Jei tik nėra itin užimta, Isvalda mielai atsako netgi tiems, kurie klausia… autobuso grafiko ar gydytojo darbo laiko.– Juk nesunku paieškoti internete ir pasakyti, jei kokia močiutė klausia. Žinot, žmonės nesigilina,  mato, kad informacijos centras – ir klausia, ko jiems reikia… – pasakoja Isvalda.  Laisvalaikis – detektyvams, žvejybai ir kelionėmsIsvalda sako neužmieganti be detektyvo, daug džiaugsmo jai suteikia grybavimas, tačiau žvejoti – dar smagiau. Didžiausias malonumas – Kuršių mariose žvejoti ešerius. Žvejys buvo jos tėtis, žvejybą mėgsta ir šeimos vyrai, ir Isvalda nuo jų nė kiek neatsilieka.Vis dėlto pagrindinė Isvaldos aistra – kelionės. Tiesa, keliauti po Europą jai nebe taip įdomu. Nebuvusi sako tik šešiose Europos šalyse, visose kitose teko lankytis net ne po vieną kartą.– Vienur gėlių daugiau, kitur mažiau, viena rotušė šiek tiek gražesnė, kita šiek tiek senesnė. Neretai tai ir viskas, kuo skiriasi Europos šalys – daugmaž vienodai gražu, tvarkinga ir civilizuota. Virtuvės įvairiose šalyse skirtingos, bet nieko pernelyg įspūdingo, – apibendrina Isvalda.   Kelionių įspūdžiai –  verčiantys iš kotoVa, kai nusibastai į Tolimuosius Rytus, tai kaip išsižioji išlipęs iš lėktuvo, taip ir vaikštai visą mėnesį nesusičiaupdamas. Taip ji jautėsi prieš 29-erius metus Indijoje, Šri Lankoje, vėliau – Honkonge, prieš porą metų – Kinijoje. Nors prieš keliones visada labai domisi šalimi, į kurią ketina keliauti, surenka daugybę informacijos, pati planuoja ir derina maršrutą, vis tiek įspūdžiai verčia iš koto.   – Tai visai kitas pasaulis, ten viskas kitaip: kvapai, garsai, gamta, žmonės, kultūra… Tai ir žavi.   Pamatai, kad žmonės turi visai kitas vertybes. Miega ant žemės pasitiesę laikraštį ir šypsosi… Tada supranti, kokie mes riboti, kaip įsisukę į nuolatinę rutiną – darbas, namai, buitis.  Isvalda sutinka, kad tokios kelionės nepigios, tačiau joms pataupyti tikrai verta. Juo labiau, kad dabar ji sako niekada nekeliautų per agentūras – tai dvigubai brangiau, be to, būni „pririštas“. Dabar, sako ji, neprapultų niekur, jei net Kinijoje neprapuolė.Ačiū Dievui už… ITGal mamos genai lėmė, kad Aleknų dukra Diana irgi „pamišusi“ dėl kelionių?Isvalda prieštarauja – tiesiog gyvendama Amerikoje Diana sutiko tokį žmogų, kuriam pasaulio pažinimas yra viskas, ir tapo jo bendražygė. Jiedu pasiryžo apkeliauti pasaulį dviračiais. Apvažiavo Jungtines Amerikos Valstijas, Centrinę ir Pietų Ameriką, nukeliavo iki pat Ugnies žemės. Ketino keltis į Afriką, kai kelionę sustabdė džiugi žinia, kad po širdimi ji nešioja naują gyvybę. Šiuo metu visas Dianos ir jos vyro gyvenimas sukasi aplink spalio 8-ąją gimusį Beną Fitzroy (Fitzroy – tai nerealaus grožio kalnas Argentinoje, turistų ir fotografų rojus, kurio papėdėje ji sužinojo besilaukianti kūdikio – aut.past.). Tačiau kelionių aistros kūdikis jokiu būdu nenumaldys. Pasak Isvaldos, Benas tikrai neaugs prie kompiuterio.Dabar Isvalda su vyru nekantriai laukia, kada anūkėlį galės paimti ant rankų, ir mintyse jau dėlioja kelionę į Ameriką.O kol kas Isvalda sako dėkojanti Dievui už šiuolaikines technologijas:– Jei ne jos, argi būčiau išvydusi ką tik gimusį anūkėlį, argi būčiau galėjusi kartu su savo dukra ir žentu džiaugtis kelionėje regimais vaizdais, nuolat dalintis mintimis, rūpesčiais ir džiaugsmais? Žinoma, jų kelionėje buvo momentų, kai susisiekti buvo neįmanoma. Tačiau dukra visada įspėdavo, kad, pavyzdžiui, dabar septynias dienas jie bus nepasiekiami, nes keliaus per kalnus. TJei aštuntą dieną jie prie interneto dar neprisijungdavo, Isvalda prisipažįsta eidavusi iš proto…Net ir pasirinktą gaminti patiekalą Isvalda išvakarėse aptarė su dukra. Pasak Dianos, amerikiečiai tokius papločius su įdaru vadina meksikietiškais burito, tačiau Meksikoje tokio pavadinimo nėra, ten jie vadinami tako.Kepti vabzdžiai – egzotika net ir patiems kinams  Isvalda sako kulinarija niekada pernelyg nesidomėjusi. Ji gimė ir augo Vilniuje, kartu gyveno net dvi močiutės, taigi sukiotis po virtuvę jai neteko. Tačiau gyvenimas visko išmokė.– Dukras auginančias mamas galiu nuraminti: nesinervinkite, jei dukros nesiveržia mokytis virtuvės paslapčių. Ateis laikas ir išmoks, – įsitikinusi Isvalda.Dabar ji gali pagaminti bet ką, tačiau pomėgiu kulinarija taip ir netapo. Vis dėlto kiekvienoje šalyje ji stengiasi paragauti būtent tai šaliai būdingų patiekalų, taigi gali pasigirti valgiusi ir keptų skorpionų, ir varlių. Tiesa, varles ragavo… Lietuvoje, nes tame Prancūzijos regione, kuriame ji buvo, varlių patiekalų niekas negamina. Skorpionų, kaip ir kitokių gyvių, ji ragavo Kinijoje, Pekine. Ten yra visa gatvė, kurioje pilna prekiautojų įvairiausiais egzotiškais patiekalais. Beje, kepti vabzdžiai – egzotika net ir patiems kinams. O juos valgantis europietis – dar didesnė egzotika. O skaniausias ragautas patiekalas, pasak Isvaldos, – didžiosios šviežios krevetės. Lankydamiesi Honkonge Aleknos užtiko visą gatvę užimantį naktinį jūros gėrybių turgų.– Ten buvo skaniausios mano kada nors ragautos karališkosios krevetės, – prisimena Isvalda. – Labai pigu, porcijos didžiulės, užsigeriama vietiniu alumi. Kelias naktis į tą turgų ėjom…„Tauragės kurjerio“ virtuvėje Isvalda pasirinko gaminti tako – tradicinį meksikiečių patiekalą, traukiantį akį ryškiomis spalvomis, kutenantį nosį neįprastais aromatais ir maloniai nuteikiantį gomurį.