Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Vasario 24-ąją sukako ketveri metai, kai rusija užpuolė Ukrainą. Šimtai, tūkstančiai nekaltų gyvybių ir nepailstanti kova už laisvę. Ne tik Ukrainos. Mūsų taip pat. Todėl Lietuva, o ir tauragiškiai, nepailso remti fronte su okupantais besikaunančių Ukrainos karių. Paramą jiems veža ir tarptautinis klubas „Rotary“, kurio padalinys veikia ir Tauragėje. Du klubui priklausantys verslininkai Aivaras Skarbalius ir Aidas Gaudiešius visai neseniai grįžo iš kelionės į Charkivą. Verslininkai atviri – teko girdėti ir oro pavojaus sirenas, ir sprogimus.
Aprašė kelionės įspūdžius
Nuo okupantų besiginančią Ukrainą remia ir tauragiškiai. Kai kuriuos jau kalbinome „Tauragės kurjeryje“. Kiekvienas prisideda pagal galimybes, paramą renka ir tarptautinio klubo „Rotary“ nariai. Tauragiškiai „Rotary“ klubo nariai Aivaras Skarbalius ir Aidas Gaudiešius surinktą paramą stengiasi nuvežti ir atiduoti patys tiems, kam jos labiausiai reikia. Prieš keletą dienų tauragiškiai iš kelionės į Charkivą, kur beveik kasdien aidi oro pavojaus sirenos, orą drebina sprogimai. Šįkart kelionės tikslą pasiekė keturi greitosios medicinos pagalbos automobiliai, sausakimši įvairiausių kariams reikalingų daiktų – tuščiomis transporto priemonėmis ten nevažiuojama.
Į „Tauragės kurjerio“ redakciją pokalbio atėję verslininkai tvirtino visada siekiantys paramą nuvežti ir atiduoti patys, nors artyn fronto linijos važiuoti ir nėra jauku. Pastarosios kelionės įspūdžiais „Facebook“ paskyroje itin vaizdžiai pasidalijo A.Skarbalius, skrupulingai aprašydamas ne tik savo žmonos nerimastingą reakciją, bet ir kitas kelionės detales.
„Automobiliai prištabeliuoti, pradedame ekspediciją. Paskutinis pašnekovas ramybės nepridėjo, galvoje vis sukasi klausimas „ką aš čia darau!?“ Jaučiu šią mintį tvyrant ore, nes ir porininko nuotaika išduoda jo galvos turinį. Bet myžčioti nebe laikas, o ir buitiniai reikalai – baisios vairavimui oro sąlygos tik įvažiavus į Lenkiją nukreipė mintis į malonesnius, jei taip galima pavadinti, rūpesčius. Laukia ilga naktis“, – socialiniame tinkle rašo A.Skarbalius.
– Du generatorius vežėme, Kaune pasikrovėme apkasų žvakių pilną autobusiuką, kareiviškų maisto davinių, termodrabužių. Visi keturi autobusiukai buvo pilnai prikrauti, tačiau pakankamai ten nebus niekada, – palingavo galva A.Gaudiešius.
Šiaulių parapijiečiai su vyskupu Eugenijumi Bartuliu Aido ir Aivaro paprašė jų surinktą piniginę paramą nugabenti ir perduoti Charkivo katalikų bažnyčios vyskupui, užsiimančiam labdaringa veikla. Asmeninio albumo nuotrauka
Paramos reikia labai daug
Tauragiškiai į Ukrainą važiuodami kraunasi ne bet ką. Renkami reikalingiausi dalykai, nors netoli fronto trūksta labai daug ko. „Rotary“ klubo nariai aukoja ne tik pinigus, bet ir atiduoda patiems mažiau reikalingus automobilius. Tiesa, greitosios medicinos pagalbos automobilius tenka surasti ir nupirkti už narių suaukotas lėšas. Pinigų rinkimo akcijų rotariečiai neorganizuoja, aukoja patys.
„Tauragės kurjeris“: Kaip ukrainiečiai reagavo į jūsų vizitą Charkive?
Aivaras Skarbalius: Ta parama tik dalis to, ką jie nori gauti. Tačiau mūsų buvimas ten jiems yra ne mažiau svarbus nei pati parama.
Aidas Gaudiešius: Mūsų nuvykimas ten buvo daugiau psichologinė, moralinė parama. Tas buvimas ten, žinia, kad lietuviai atvyko į patį Charkivą. Vaišingumas, ašaros, kalbos.
Aivaras S.: Tu žiūri žmonėms į akis, jie sako: „Ačiū, kad atvažiavot, mes tai labai vertinam“, o jų akys pilnos ašarų. Tai ir mums tas pats, gumulas gerklėje. Sunku apsakyti visas emocijas. Norim nuvežti, perduoti tiesiai. Niekas nepasakys, kad darom bele ką. Norim ir tą žinią į Lietuvą parvežti, kas ten vyksta.
TK: Papasakokite plačiau, kas ten vyksta? Ką pamatėte?
Aivaras S.: Karas vyksta. Važiuoji per miestą ir ištisi rajonai atjungti nuo vandens, elektros, nėra šildymo. Taip, tvarkoma, bet sutvarko, paleidžia elektrą kelioms valandoms per dieną. Vieną rajoną sutvarko, raketos vėl sudaužo ir tada kitam rajone nelieka. Sprogsta radiatoriai, žmonės nebeturi kur gyventi, iki pavasario ir nesutvarkys.
Aidas G.: Oro pavojaus sirenos ten – kaip telefono skambutis.
Aivaras S.: Mums paleistų oro pavojaus signalą, skristų link čia raketa, tai turbūt visi išprotėtume. O ten jau tapo įprasta. Žmonės tiesiog viliasi, kad nepataikys į jų namą ir tiek. Pamatai, kokiomis sąlygomis žmogus gali gyventi, kiek jie yra stiprūs. Jie jau užsigrūdinę.
TK: Kaip žmonės verčiasi, kai nėra nei šilumos, nei elektros?
Aidas G.: Labai paprastai. Darbas ir gyvenimas ten toliau vyksta. Ar namuose, ar darbe – visur tie patys 4–5 laipsniai. Daugiabučiuose statosi krosneles, kaminus per langus išveda. Tuo metu, kai keliavome, buvo truputį šilčiau. Bet Ukrainoje labai panašus oras kaip Lietuvoje.
TK: Minėjote, kad girdėjote oro pavojaus sirenas. Koks jausmas jas girdėti čia pat, šalia?
Aidas G.: Lyginant su praėjusiais metais, tai šiemet girdėjome mažai. Pernai Charkive birželį buvome ir kaip tą naktį buvo viena stipriausių atakų. Tada buvo tikrai baisu, skubėjome slėptis rūsyje, girdėjome sprogimus. O šiemet girdėjome oro pavojų ir kažkur toli sprogimus.
Aivaras S.: Oro pavojus reiškia, kad kažkur į tą pusę skrenda raketa. Pagal viską išgirdęs turi eiti į rūsį. Bet ilgiau pabuvęs Ukrainoje jau nebeini. Jei jau pradedi aplink girdėti ir sprogimus, tada eini į rūsį.
Aidas G.: Tai čia visą dieną pagal sirenas gali vaikščioti aukštyn žemyn. Dabar namų neatakuoja. Viena kita raketa pataiko, bet nėra dažnai atakuojama. Atakuojami labiau pažeidžiami objektai – infrastruktūra. Į namą labiau gali pataikyti atklydusi raketa.
Aivaras S.: Rusai irgi taupo. Į namus netaiko, geriau į infrastruktūrą, kad visi žmonės, pavyzdžiui, be vandens sėdėtų. Kai pirmą kartą išgirsti sireną, tai būna „oho“. Bet vėliau, kai sirenos kas pusę valandos – numoji ranka. Ima dirginti tik sprogimas. Buvo, viešbutyje maudžiausi ir netoli sprogo „Iskander“ raketa.
Aidas G.: Aš kaip tik tuo metu su žmona kalbėjau. Bandžiau neišsiduoti, bet nelabai pavyko.
TK: Kaip žmonos išleido?
Aivaras S.: Nesidžiaugė niekas, bet vertinkime realistiškai. Mes nevažiuojame kariauti į frontą. Paskaičiuokime – Ukrainoje gyvena apie 40 milijonų žmonių, nuo raketų žūsta vienas kitas.
Aidas G.: Mūsų pasibuvimas ten trumpalaikis. Mano žmona jau supranta.
Subombarduoti pastatai stulbina tik iš pradžių, vėliau akys su tokiais vaizdais apsipranta. Asmeninio albumo nuotrauka
Ne viską galima viešinti
Pašnekovai savo telefonuose turi ne vieną apgriauto pastato nuotrauką, kai kurie jų atrodo išoriškai nepaliesti, tik langai aklinai užkalti. Aidas ir Aivaras patikino, kad tai tik pradinis įspūdis, nes iš tiesų tokie pastatai viduje – visiškai nuniokoti raketų. Likusios tik išorinės sienos. Per klaipėdietį Vytautą Damulevičių tauragiškiams pavyko užmegzti kontaktą su Charkive gyvenančiu Igor Balaka. Jis – ne tik Charkivo „Rotary“ klubo narys, bet ir žurnalistas, tarnaujantis Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Tauragiškiams buvo suorganizuota trumpa išvyka arčiau fronto linijos. Tačiau Tauragės verslininkai sako, kad viešinti detalių jiems neleista.
– Svarbu ne tik tai, ką tu pamatai, bet ir ką išgirsti bendraudamas su žmonėmis. Parveži jų mintis, ką jie papasakoja, kas vyksta, apie tuos pačius priešus. Igoris dirba su į nelaisvę paimtais kariais. Suorganizavo susitikimą su kariaujančiais fronte ukrainiečiais. Jie savo telefonuose parodo tokią medžiagą, kokios negali nei siųsti kam nors, nei pasakoti – tai žiauriai stipru. Žinome daugiau nei eilinis pilietis, tik ne viską galime pasakoti. Tai ir karo žiaurumai, kasdienio gyvenimo niuansai, kas daroma, kodėl daroma. Jie nemažai papasakoja, – kalbėjo A.Skarbalius.
Pašnekovai įsitikinę – frontas dabar sustojęs ir jo niekas nepralauš, zoną kontroliuoja dronai. O civilių gyvenimas ir toliau verda net pafrontės miestuose. Ar jiedu planuoja ir vėl važiuoti į kariaujančią Ukrainą? Plačiau apie tai kalbėti vyrai kol kas atsisako.
Paklausti, kodėl jie nusprendė patys vežti paramą į Ukrainą, atsako kukliai – kažkam juk reikia važiuoti.
– Mes bent kažką galim padaryti dėl Ukrainos. Norėjau padaryti konkretų darbą nuo a iki z. Su klubo pagalba pavyko, – reziumuoja Aidas.
– Man niekada nekilo abejonių, kad tai mūsų karas, kuris, ačiū Dievui, kad ir kaip bebūtų gaila, vyksta Ukrainoje. Neabejoju, jei Ukraina būtų kritusi 2022 metais, tai kiti būtume buvę mes. Man būtų gėda, jei to nedaryčiau. Gal iš šono ir atrodom drąsuoliai, bet aš tai darau iš baimės – bijau, kad jie čia neateitų, – pokalbį baigė Aivaras.
