Pasakorka Birutė Normantienė mylimos veiklos nekeistų net į išloštą milijoną

Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos taryba pagerbė ir apdovanojo garsiausią Tauragės krašto pasakorką, tautosakos ir tradicijų žinovę, žolininkę, renginių vedėją ir edukatorę Birutę Normantienę už nuopelnus išsaugant ir puoselėjant etninę kultūrą. Nors Birutė visuomet puikios nuotaikos ir energinga it vijurkas, tačiau yra dalykų, dėl ko jos širdis nerimastingai sukirba.

„Iš dūšios į dūšią“

Kuršėnų dvare Birutei Normantienei įteikta nominacija už veiklą, kuri leidžia žemaičiams geriau suprasti savo krašto kultūrą. Padėkota jai ne veltui – šnekučiuodamasis su Birute pasijauti lyg atvėręs lobių skrynią, kurioje sudėtos senolių tradicijos ir išmintis, saugoma žodinė liaudies kūryba.

– Man skirti labai šilti žodžiai ėjo iš pačios dūšios į dūšią. Grįžau su puikiomis emocijomis, kurias po šiai dienai jaučiu. Aš visada šneku tik žemaitiškai, kad ir kur benuvažiuočiau, ekskursijose ir edukacijose. Lietuviškai imu kalbėti tik tada, kai perpykstu, kai nervai užverda. Bet taip būna labai retai, – juokėsi pašnekovė, pabrėžusi, kad dažnai renginiuose vilki iki siūlo galo gryną žemaitišką kostiumą.

Šiemet 100-mečio dainų šventė Vilniuje B.Normantienei buvo penktoji. Ten jiedu su vyru Rimantu turėjo šokti senjorų liaudiškų šokių kolektyvo „Vėjava“ sudėtyje, tačiau pasirinko folkloro ansamblius „Saulėkalnį“ (Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro) ir „Jūrupę“ (Tauragės kultūros centro), kadangi dainuojamoji ir pasakomoji tautosaka arčiau širdies. Visi trys kolektyvai pasirodė tą pačią dieną, todėl teko rinktis. Daugiatūkstantinė publika šiemet vėl klausėsi jos žemaitiška tarme skambančių pasakojimų. Pasak Birutės, folkloro diena per dainų šventę jai teikia didžiulę palaimą, ji taip nesidžiaugtų net milijoną išlošusi.

Birutė Normantienė sako – jei visai neturėtų pinigų, išsikraustytų į etnosodybą, kurioje viskas – gamtos ritmu. Asmeninio albumo nuotrauka

Tradicijose – senolių išmintis

Užaugo Birutė Pūtvės kaime, kuris priklauso Pagramančio parapijai. Jos tėveliai, kaip ir tėvų tėvai, karta iš kartos kaip užkoduoti labai saugojo kieme stūksantį akmenį, galbūt atskeltą nuo aukurinio akmens. Birutės tėvelis apylinkėse garsėjo ne tik kaip įtaigus pasakorius, bet ir kaip dainininkas, giedorius, muzikantas ir piršlys. Turėjo puikią muzikinę klausą, visiems suderindavo instrumentus. Jam mirus 95-erių, į pagrabą susirinko minia žmonių. O Birutės mama apylinkėse garsėjo kaip žolininkė, nuo jaunumės buvo štukorka, begalę mįslių žinojo, be jos nebūdavo linksmos zorės (šokių).

– Baisiai įdomiai gyvenau. Mūsų šeima labai saugojo tradicijas. Prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, iš bažnyčios parsinešdavo ugnį. Šventoriuje iš nuvirtusių ąžuolinių kryžių, stovėjusių šimtą metų, sukraudavo laužą. Iš ten ant vielos ratu sukdami nešdavo rusenančią beržo pintį, o mama laukdavo. Tik iš naujo užkūrus ugnį virdavo valgyti, paskui išberdavo pelenus, brėždavo kryžių ir Gabiją migdydavo. Mano babūnė, mamos mama, žalčius lakindavo ant stalo, padėdavo brūsą jiems užšliaužti. Prisakė juos mylėti, nes trobos senos, pečiai dideli, po grindimis tik jie gali išgaudyti peles, katinai ten bejėgiai. Žaltį parsiviliodavo į trobą žiemai, – pasakojo B.Normantienė.

Pasak garsios pasakorės, ant šeimos trobesių būdavo gandralizdžių prisukta, nes ilgasnapių kaimynystė naudinga – pamatę vanagą tuoj kildavo į dangų, plačiai išskleidę sparnus ir įnirtingai sklandydami jį nuvydavo taip apgindami vištas. Lauke, prie slenksčio, sudėtos klumpės, kaliošai ir šliurės visada pirštų galais būdavo nusuktos į kiemo pusę, kad atėjusi giltinė pamanytų, jog nieko nėra namuose ir į trobą neitų. Birutė prisimena, kad jos gimtasis kaimas niekada nešvęsdavo Sekminių, o Devintines (žmonės sakydavo „per vainikus“) į trobą parnešę prie lovos galo kaldavo ir rišdavo beržus, nusvirusių šakų tiek visur prikaišydavo, jog vaikai lakstydavo kaip po girią. Taip darydavo, kad parėjusios namiškių dūšelės galėtų pasisiūbuoti ant tų šakų.

– Tėčio mama gyveno Pagramantyje. Ji prie jaujos pasodino „duoninį“ ąžuolą – jo sumaltas giles galima dėti į miltus, iš gilių virdavo kavą. Kiti ąžuolai turi didelę rūgštį, todėl netinkami. Po tokiu ąžuolu visada mažiau yra nukritusių gilių nei po kitais, kadangi žvėreliai nerūgščias giles greitai išnešioja, – pasakojo Birutė.

Iš vaikystės Birutei labiausiai įsiminė Kūčių šventė, kai tėtis daug pasakų sekdavo, o mama burtus darydavo. Ant popierėlių vaikai nupiešdavo savo norus, sulankstytus sudėdavo į tėvo kepurę ir traukdavo. Lašindavo vašką į vandenį, žiūrėdavo prie žibalinės lempos, koks šešėlis ant sienos krisdavo. Malkas imdavo į ryšulį ir skaičiuodavo, net žirnius skaičiuodavo – vaikai, pasak Birutės, daug prisiklegėdavo. Eglutę šventėms puošdavo saldainiais ir sausainiais, prieš tai iššveisdavo visą trobą, iki baltumo nušveisdavo nedažytas grindis. O kalėdaitis Birutei – šventas dalykas, kadangi valgomas kartą metuose ir tik per Kūčias.

Kūčioms iš obuolio pjaustydavo kemerį – įstrižais dantukais, kad susinertų (kemerys – vieno daikto dvi pusės: dvi varpos, du riešutai suaugę). To obuolio vieną dalį suvalgydavo mama, kitą – tėtis, vaikams neduodavo. Tėvai žiemai paruošdavo maišą lazdyno riešutų, džiovintų obuolių – du maišus. Ant Kūčių stalo nuguldavo įvairiausios gėrybės – avižų ir spanguolių kisielius, grūdai, grybai, uogos, visada būdavo silkės. Patarkuotą sėtinį ar juodąjį ridiką maišydavo su aliejumi, o bene skaniausia būdavo mėlynių uogienė.

Sveikata slypi natūraliose pievose

Mamytė Birutei perdavė savo žinias, todėl ji puikiai pažįsta augalus, žino jų savybes, kada rinkti ir kaip paruošti. Tamsiajam laikotarpiui turi užsipylusi jonažolės su degtine, daug jos nereikia, vartojama nuo nerimo maždaug iki kovo, kol saulė atsiranda. Prisirenka sukatžolių (širdį pastiprina, migdo), metėlių, gauromečio, meškinių česnakų, parstupo, debesylo, raudonųjų laukinių dobilų (stiprina imunitetą), beržo grybo. O devynmacė – pirma pagalba apsinuodijus. Kadagio šaknis – nuo kraujagyslių kimšimosi, tačiau jos patariama nepadauginti ir ilgai nevartoti. Su žemės taukais – poniabude galima tik sąnarius trinti, šiukštu negerti. Parstupo (jis nuo sausgyslių patempimo, nuskausmina) taip pat negalima gerti, nes „grobus suklijuos“.

– Nuo peršalimo čiobrelis – auksinis dalykas. Vasarą prisirinkus iš karto žalią reikia užpilti 70 laipsnių degtine, santykiu 1 dalis prie penkių. Po valgomąjį šaukštą vartoti, toks gėrimas kaip pertusinas. Gliukozamino gaudavom valgydami senovinių vyšnių sakus. O sutarkuotą gyvatžolės šaknį reikia uošvienei į klumpes berti, kad pasiutimas išeitų, – juokiasi Birutė.

Birutė pievose tiek visko prisirenka, kad gėrybių žiemą pilna jos palėpė. Pašnekovė prisipažino, kad kur į užsienį benuvažiuotų, jai niekur nepatinka taip, kaip Pagramantyje, nes čia ir žemė, ir Akmenos vanduo kvepia. O prie Meilės akmens tiems, kas dalyvauja jos vedamose edukacijose, ji atskleis ypatingų paslapčių – ir kaip vyrą prisivilioti, ir kaip jaunystę išsaugoti.

– Svarbu, kad kalėdaičių žmonės nepradėtų valgyti įmonėse, įstaigose, mokyklose, tegul jis lieka šeimos relikvija ant Kūčių stalo, kad nebūtų valgomas kaip sausainis. Kitaip neliks sakralumo, to šventumo. Turiu norą ir svajonę, priekaištą ir širdyje skausmą – man pats baisiausias dalykas, kad prieš mirdama aš niekam nepaliksiu to, ką aš žinau. Užrašyti žodį man baisiai atrodo, tada žodis tarsi į kalėjimą pasodintas tampa, – sako savo patirtį iš lūpų į lūpas perduodanti pasakorė B.Normantienė.