Paskutinio Pagėgių krašto prūso prisiminimai – gyvi ir ryškūs

Apie Prūsiją dabar galime pasiskaityti tiktai vadovėliuose. Iš Pasaulio žemėlapio valstybė išnyko praėjusio amžiaus pradžioje, o apie ją vis dar mena vieno Pagėgių savivaldybės kaimo gyventojai, mat čia, šimtametėje miško gaubiamoje sodyboje, gyvena prūsiškų šaknų turintys Zigfridas ir Edita Svarai su žurnaliste ima kalbėtis lietuviškai, tačiau vokišku akcentu.
„Tais metais, kai Lietuva mus paėmė“Pagėgių krašto gyventojai sako, jog Zigfridas – paskutinis prūsas jų krašte. Susitikimas su juo buvo unikalus. Svarų sodyba įsikūrusi miške, apie porą kilometrų nuo plento. Pavilkių kaimas, kuriame gyvena Svarai, labai ištuštėjo per Antrąjį pasaulinį karą, jame vos keletas sodybų. Zigfrido sodyba – vienkiemis.Viena yra skaityti apie krašto istoriją vadovėlyje, visai kas kita išgirsti pasakojimą senbuvių lūpomis. Be to, Svarai turi ypatingą kalbos akcentą, pasakojimui suteikiantį ypatingą žavesį. Tariami garsai tarsi sklistų giliai iš gomurio. Jie puikiai kalba lietuviškai, tačiau, matyt, kalbėjimas vokiečių kalba vaikystėje suformavo savotišką garsų tarimą. Ne, prūsiškai jie nekalba. Prūsų kalba išnyko prieš kelis šimtus metų.Įdomu tai, kad po santuokos Svariene tapusi Edita, prieš ištekėdama taip pat nešiojo tą pačią pavardę – buvo Svaraitė. Pasak jos, tai anksčiau buvo dažna pavardė. Zigfrido seneliai gimė ir augo Pagėgių krašte, Editos – viename Šilutės rajono kaimų.Zigfrido ir Editos pasakojimas prasideda nuo tragiškų įvykių, 1944 metų, kai jų šeimos buvo priverstos bėgti nuo Lietuvą okupavusios rusų kariuomenės.Nepamirštami sugriautų miestų vaizdaiBaigiantis Antrajam pasauliniam karui ir frontui artėjant Pagėgių link, namus tiek jos šeima, tiek kaimynai paliko per keletą valandų. Svarai įsitikinę, kad vokiškai kalbančius vietinius rusai būtų išžudę. Būtiniausius daiktus susikrovę į vežimus gyventojai spruko per Karaliaučių, gilyn į Vokietiją.Praėjus metams ir karui pasibaigus tiek Zigfrido, tiek Editos šeimos patraukė atgal namo. Buvo gegužės 9-oji. Zigfridui tada buvo 10 metų.– Pavasaris, saulutė šviečia, šilta, o visų sutinkamų žmonių veidai juodi, suodini. Miestai sugriauti, kai kur iš griuvėsių dūmelis rūksta. Gatvės užverstos, neina praeiti. Aplink mėtosi vokiečių kareivių kūnai be batų. Rusai jų guminius batus numovę patys avi, – prisimena Zigfridas. – Grįžtame į sodybą, o ten – vartai užbarikaduoti. Su vežimu kaip tik iš kitos pusės į sodybą grįžęs žmogus prieina ir klausia, kas mes esam. Tėvelis sako, kad mes šių namų šeimininkai. O anas: „Nešdinkitės, dabar čia mano namai, miliciją iškviesiu, šunis paleisiu“.Sodybos ištuštėjoZigfrido šeima dar apie porą metų gyveno pas pažįstamus, draugus, kol vieną dieną pieną pardavinėjanti moteris pranešė, kad jų sodyboje gyvena rusų kariai. Pastaroji mokėjo rusiškai ir paragino Svarų šeimą eiti karių paprašyti leisti grįžti namo.– Mes atvykstam į sodybą, o ten kieme šarvuočiai, vilkikai stovi. Tvartas, daržinė apdraskyti, nuo gyvenamojo namo lentos nuplėštos, langų, durų nėra. Atlydėjusi melžėja rusiškai kareiviams paaiškino, kad tai mūsų sodyba. Vienas iš viršesnių kariškių paklausė melžėjos, ar mes vokiečiai. Moteris patikino, kad mes lietuviai, – prisimena Zigfridas.Taip ir tapo prūsai lietuviais. O grįžusiems iš Vokietijos jiems buvo išduoti ir nauji pasai. Pasak Editos, grįžusiųjų buvo nedaug. Iš Skersviečių kaimo, kuriame ji gyveno su tėvais, išvyko apie 40 šeimų, grįžo tik jie ir vieni kaimynai. Kai kurie žuvo, mirė nuo kelionėje užklupusių ligų (karo metu siautėjo cholera). Pagėgių, Šilutės krašte kaimai masiškai ištuštėjo.Pasibaigus karui vokiškai nebekalbėjoSvarai vokiškai nebekalba jau daugiau kaip pusę amžiaus. Edita gerai skaito vokiškai, Zigfridas ir rašyti moka, nes baigė dvi su puse klasės, Edita – tik vieną.– Močiutė Kaizerio laikais (Vokietijos imperijos laikais, iki 1918 m. – aut.past.) kalbėjo tik vokiškai, o mama jau mokėjo lietuviškai. Ji su tėčiu, kai norėdavo ką nors nuo manęs nuslėpti, tarpusavyje pasakydavo lietuviškai, o aš, pamenu, tada šaukdavau: „Viską suprantu“, nes aš iš tiesų jau buvau pramokusi lietuviškai, – mena Edita.1923 metus, kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, Edita įvardijo „tais metais, kai Lietuva mus paėmė“. Tada vokiškoje kultūroje augantiems Editos seneliams jų krašto patekimas į Lietuvos sudėtį galėjo pasirodyti tarsi okupacija. Jie privalėjo mokytis kalbėti lietuviškai.Klausiu, ar Svarai save laiko vokiečiais, lietuviais ar prūsais.– O mes visokie: prūsai, baltai, – šypsosi Svarienė.Virtuvėje, kurioje mes šnekučiuojamės, ant sienos kabo pjaustymo lentelė. Ant jos vokiškas užrašas. Baksteliu pirštu ir prašau Editos išversti.„Jei žmona pinigų pareikalaus – duok ir nemurmėk“, – verčia pašnekovė.Svarai nepamena, iš kur gavo šį suvenyrą, tačiau prisimena, kad lentelę jie turėjo dar jų draugystės pradžioje.Santuokoje pora susilaukė dviejų dukrų. Viena gyvena Šilutėje, kita – Tauragėje.Prūsų lietuviai ar prūsai?Margita Bertulienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijoje dėstanti vokiečių kalbą, į klausimą, ar jos profesijos pasirinkimas turi ką nors bendro su tuo, kad vokiečių kalba buvo jos tėvų gimtoji, atsakė, jog profesiją pasirinko lygiuodamasi į mokykloje ją žavėjusią vokiečių kalbos mokytoją. Šeimoje vokiškai kalbama nebuvo, Margita buvo auklėjama lietuviškai, o apie savo praeitį ir kilmę tėvai nieko nepasakodavo.– Tuo laikotarpiu buvo tokia politika, jog viskas, kas buvo vokiška, buvo niekinama, siekiama išnaikinti. Saugumo sumetimais tėvai man nieko nepasakodavo, – mena Svarų dukra.Su Margita paspėliojome, kodėl tėvelių kalboje girdimas akcentas. Anot dukters, tokia yra senųjų lietuvininkų, šišioniškių tarmė. Lietuvninkais vadinami buvę Mažosios Lietuvos gyventojai, dar kitaip vadinami mažlietuviais arba prūsų lietuviais. Svarų dukra sakė ne kartą sau uždavusi klausimą, kokia vis dėlto yra jos tėvų tautybė, ar galima juos vadinti prūsais.