Rezultatyviausias „Tauro“ žaidėjas Tauragėje pasigenda „McDonald’s“ restorano

Begalė susikurtų progų įvarčiui pasiekti, 13 tikslių smūgių per du futbolo A lygos sezono mėnesius, vienas įvartis tarptautinėje arenoje prieš galingą olandų „ADO den Haag“ vienuolikę, puikus susižaidimas su komandos saugų linija, mokėjimas atsidurti vietoje ir laiku – tai naujasis „Tauro“ komandos lyderis Goranas Jerkovičius.
Pakalbinome rezultatyviausią „Tauro“ ir vieną rezultatyviausių aukščiausiosios Lietuvos futbolo lygos žaidėjų apie jo savijautą ir buitį Tauragėje, žaidimą „Tauro“ ekipoje, komandos draugus, „Žalgirį“, besibaigiantį A lygos sezoną, jo karjerą ir laisvalaikį.– Pirmiausia sveikinu su antrosiomis rungtynėmis namuose, atnaujintame Tauragės stadione. Ne bet kokiomis rungtynėmis, o pergalingomis. Kaip jautiesi žaisdamas naujajame Tauragės stadione?– Jaučiuosi nuostabiai. Visą tą laiką namų rungtynes žaidėme Gargžduose, kur susirinkdavo tik apie 20 pačių ištikimiausių „Tauro“ sirgalių. Tauragės stadione sulaukėme gausaus žiūrovų būrio – tūkstančio ar pusantro. Jau vien tai tiesiog nuostabu. Motyvuoja kiekvieną žaidėją žaisti dar geriau nei jis gali. Tai parodo ir mūsų paskutiniai rezultatai. Mėgstu lauko tenisą, tad nusprendėme sužaisti šia sporto šaka paremtas rungtynes: keletas atskirų „set‘ų“ – teniso kėlinukų (6:2, 6:1) (juokiasi). Aikštėje jaučiamės stipresni, žaidžiame su papildoma liepsna širdyje. Gaila, kad žaisdami prieš Klaipėdos „Atlantą“ antrajame kėlinyje šiek tiek atsipalaidavome, praradome šimtaprocentinę koncentraciją, neišnaudojome daugybės progų. Galėjau tapti rezultatyviausiu A lygos žaidėjas. Nieko, tai bus padaryta per rungtynes su „Žalgiriu“ (2011–10–02) (juokiasi).– Kiek laiko esi jau Lietuvoje?– Pirmąkart atvykau į Lietuvą 2010 m. kovą. Žaidžiau „Žalgirio“ komandoje iki liepos mėnesio. Tada visus planus sužlugdė gauta sunki trauma. Iš pradžių likau Lietuvoje: buvo suplanuota operacija. Pagalbą suteikė pats Lietuvos rinktinės gydytojas. Vėliau buvo nuspręsta, kad geresnė medicininė priežiūra man bus suteikta gimtinėje – Prancūzijoje. 5–6 mėnesius praleidau namuose ir tik 2011 m. sausį grįžau į Lietuvą, į Vilnių. Bandžiau vėl įsitvirtinti „Žalgiryje“, tačiau nepavyko. Balandį nutraukiau kontraktą ir vėl išvykau į Prancūziją. 2011 m. liepą atvykau žaisti į Tauragę. Tad Lietuvoje esu pusantrų metų su gana didelėmis pertraukomis.– Kaip jautiesi Tauragėje? Ką manai apie žmones, gyvenančius šiame mieste?– Jausmai dviprasmiški. Visą gyvenimą aš gyvenau dideliuose, milijoniniuose miestuose, tad iš pradžių atvykus man buvo labai keista ir nejauku. Toks mažas miestelis ar didelis kaimas, net nežinau, kaip tiksliai apibūdinti. Gana nuobodu palyginus su tuo, prie ko esu pratęs. Jei nori elementarių, jaunam žmogui reikalingų pramogų, turi vykti į Klaipėdą ar Kauną. Tačiau esu profesionalus žaidėjas, tad gyvendamas čia galiu visą save atiduoti sportui, susikoncentruoti tik į žaidimą, nusiteikti futbolui. Pramogų nėra, ir niekas neblaško dėmesio. Miestas mažas, tačiau žmonės nuostabūs – labai simpatiški ir draugiški.– Ką žinojai apie Lietuvą, jos futbolą, Tauragę prieš atvykdamas čia žaisti?– Tiesą pasakius, žinojau gana nemažai. Domiuosi daugeliu dalykų, net ir istorija. Žinojau, kad Lietuva – krepšinio šalis, žinojau kai kuriuos jūsų žaidėjus. Galėjau tvirtai parodyti žemėlapyje, kur yra Lietuva ar papasakoti istoriją, susijusią su Sovietų Sąjunga. Gyvendamas Vilniuje susipažinau su daugybe žmonių, kurie man apie daug ką papasakojo, daug ką parodė. Pats domėjausi, skaičiau, keliavau. Mėgstu pažinti šalis, kuriose lankausi. Apie Tauragę irgi žinojau prieš atvykdamas, netgi lankiausi joje kartą. Ernestas Šetkus buvo mano draugas dar nuo žaidimo kartu „Žalgiryje“ laikų. Vieną dieną ėmė ir pasikvietė į svečius.– Kodėl nusprendei atvykti rungtyniauti į „Tauro“ komandą? Ką reiškia būti „Tauro“ žaidėju? Ar tau patinka čia rungtyniauti?– Buvau praradęs fizinę formą, metus nežaidžiau profesionalaus futbolo. Po traumos norėjosi greičiau grįžti į didįjį sportą, žaisti. Reikėjo futbolo žmonių, trenerio, kurie manimi iš naujo patikėtų, leistų žaisti. Paskambino Jaunius Šetkus ir pakvietė. G.Jarmalavičius pažinojo mane, buvo nekart matęs žaidžiantį (2010 m. kaip žalgirietis žaidžiau prieš jo vadovaujamą „Tauro“ komandą). Keletas draugiškų varžybų, ir treneriui sudariau neblogą įspūdį. Tiesą pasakius, kai pirmąkart gavau pasiūlymą žaisti „Tauro“ komandoje, nenorėjau. Maniau ir dabar manau, kad tai tik žingsnis mano karjeroje. Būtent tokio žingsnio po traumos man ir reikėjo. Mačiau, kas pasirašinėjo kontraktus su „Tauro“ vadovybe, tai dar labiau padėjo apsispręsti. Juk Tauragės komanda turi nemažą legioną buvusių „Žalgirio“ žaidėjų, kuriuos pažinojau. Dabar čia puikiai jaučiuosi.– Ar tikėjaisi tokios sėkmės „Tauro“ komandoje? Tu ir Miguelis Angelo Oliveira Soarešas – lyg lyderiai šiuo metu. Žmonės tave ir tavo komandos narius jau vadina „magiškuoju kvintetu“ (tu, Lukša, Savastas, Seedorfas ir Soarešas) arba „magiškuoju trio, trikampiu“ (tu, Seedorfas ir Soarešas). Kaip pavyko per tokį trumpą laiką sukurti tokį puikų tandemą, ypač su portugalu Soarešu? Atrodo, kad jūs pažįstate vienas kitą jau labai ilgai. Iš kur visa tai? (Aut. past.: Užduodant šį klausimą Goranas visą laiką šypsojosi ir stebėjosi, kad žmonės tai pastebėjo ir taip puikiai įvertino, net įvardino).– Nesitikėjau tokios sėkmės, tokio greito susižaidimo. Soarešas – tikras futbolininkas, futbolininkas iš didžiosios raidės. Nėra tvirtas ar greitas, bet labai protingas ir techniškas žaidėjas. Puikiai jaučia kamuolį, žaidimo ritmą, puikiai mato aikštę ir kitus savo komandos narius. Palaiko kamuolį, diktuoja tempą ir formuoja visą žaidimo braižą. Nieko nuostabaus, kad jis toks puikus futbolininkas, juk visada žaidė aukštesniame lygmenyje.– Kodėl nepritapai „Žalgirio“ komandoje?– Kai grįžau po traumos, viskas „Žalgiryje“ buvo pakitę. Didžiausia mano neprisitaikymo priežastis tikriausiai buvo naujasis treneris. Aš jam tiesiog nepatikau, nematė manyje tikro puolėjo, tiesiog gero žaidėjo. Pankratjevas buvo geras treneris ir nuostabus žmogus. Kol jis treniravo, viskas man klojosi puikiai. Pažinojau nemažai „Žalgirio“ žaidėjų, pvz., kartu leisdavome laiką su dabartiniu „Tauro“ komandos nariu T.Sirevičiumi. Naujas treneris – nauji pasitikėjimo ryšiai, nauja strategija. Joje manęs jau nebuvo.– Kokia atmosfera „Tauro“ komandoje?– Kadangi įmušu daug įvarčių, manęs, aišku, daugelis komandoje nemėgsta. Vis ta konkurencija (juokiasi). Juokauju. Jei rimtai, sutariam tiesiog fantastiškai. Tikriausiai tai jaučia ir kiekvienas žiūrovas. Gera atmosfera komandos viduje – geros varžybos aikštėje. Puikus vienas kito supratimas. O tik du mėnesius visi esam pažįstami, treniruojamės ir žaidžiame oficialias rungtynes. Labai džiaugiuosi dėl to, nes mes tikra komanda.– Ko, tavo nuomone, komandai trūksta? – „Akropolio“ Redžiui (aut. past. – Regilio Seedorfui), „McDonald‘s“ restorano man, gero šokių klubo, „mersedeso“ (juokiasi). Iš tikrųjų, „Tauro“ startinis vienuoliktukas yra tiesiog geras, trūksta gerų atsarginių žaidėjų, tokių, kurie po keitimo įneštų daugiau jėgos, pagyvintų žaidimo braižą. Jie turėtų nuolat sudaryti konkurenciją pagrindinės sudėties žaidėjams. Nereikia pamiršti, kad sezonas ilgas, komandos gretas gali išretinti traumos. Aišku, šiuo metu panaikinti tokių trūkumų neleidžia ribotas komandos biudžetas.– Ką prisimeni iš savo debiutinių varžybų UEFA Europos taurės kvalifikaciniame etape? Kas tau patiko? Kas nepatiko? Ar sulaukei kokio nors išskirtinio dėmesio po varžybų?– Žinoma, norėjau, kad burtai suvestų su viena iš Serbijos komandų, bet paaiškėjus, kad žaisime prieš olandus, labai apsidžiaugiau. Viskas buvo tiesiog nuostabu, išskyrus, žinoma, tai, kad pralošėme varžybas ir nepatekome į kitą etapą. Pirmosiose rungtynėse Kaune tiesiog nepasisekė. Sąlygos Hagoje buvo idealios. Kai kuriems žaidėjams gal tai buvo pirma ir paskutinė galimybė pažaisti tokiame stadione, su tokia sirgalių armija ir nuostabia veja. Nesijaudinau, tiesą pasakius, labiau jaudinuosi prieš eilinį A lygos mačą nei prieš šias tarptautines rungtynes. Manau, kitąmet vėl keliausim stebinti Europos (šypsosi). Apie sulauktą ar nesulauktą dėmesį nenoriu kalbėti.– Kodėl „Tauro“ komandoje pasirinkai žaisti su 86 numeriu pažymėtais marškinėliais?– Tai tiesiog mano gimimo metai (1986 m.). Šiaip labai mėgstu skaičių 9, bet Linas Savastas jau buvo išsirinkęs šį numerį. Jau buvo paimti ir kiti puolėjui būdingi numeriai.– „Ekranas“ ar „Žalgiris“ taps šių metų čempionais?– Atsižvelgiant į paskutinius lyderių rezultatus – „Ekranas“.– Kurią vietą užims „Tauras“ galutinėje turnyrinėje lentelėje?– Ketvirtą. Tikiuosi, kad ketvirtą. Stengsimės.– Kas, tavo nuomone, yra geriausias žaidėjas Lietuvoje? „Taure“?– Puikūs žaidėjai „Taure“ – R.Seedorfas ir M.Soarešas. Sunku atsakyti į šį klausimą dėl to, kad nemačiau kitų varžybų, galiu spręsti tik iš to, ką mačiau aikštelėje, žaisdamas kaip priešininkas, varžovas. Patinka Mario Grgurovičiaus („Žalgiris“) ir  Marco Andelkovičiaus („Ekranas“) žaidimas.– Ar norėtum pasilikti „Taure“ ir kitam sezonui? Jeigu visi tavo poreikiai būtų patenkinti ir suteiktos visos sąlygos?– Sunku atsakyti į šį klausimą. Atmosfera nuostabi, bet kiekvienam žaidėjui norisi žaisti vis aukštesniame lygyje, tobulėti, kilti karjeros laiptais. Jei sudėtis nesikeistų, manau, kitais metais tikrai pakovotume dėl prizininkų vietos.