Romualdas Eičas: dainininkas, pedagogas, filosofas, sportininkas

Dalintis:

Prieš keletą metų Utenos arenoje po „Jūros“ kapelos koncerto susitinku žinomą operos solistą Romualdą Vešiotą. Sakau, maestro, jums linkėjimus siunčia Romualdas Eičas iš Tauragės. „O! Kaip smagu girdėti. Jis gyvybę man išgelbėjo, niekada to neužmiršiu“, – sako apsidžiaugęs garbusis dainininkas. Rugsėjo 28-ąją R.Eičui sukako 80.

O buvo taip – kaip prisimena R.Vešiota, jie, studentai, besimokydami tuometiniame Juozo Gruodžio muzikos technikume (dabar konservatorija), po paskaitų maudėsi Nemune. Vešiotą pagavo srovė, sūkuriai ir šis pradėjo skęsti. Jo draugas Romualdas, atletiškas, sportiškas vaikinas, lengvaatletis (rekordininkas) ir geras plaukikas nė nesudvejojęs nėrė į Nemuną ir išgelbėjo savo kursioką. Štai kaip būna su tais dainininkais. Dainininkai privalo būti stiprūs fiziškai, nes dainavimui, ypač operiniam, reikia daug fizinės jėgos, treniruočių, tvirto pilvo preso, diafragmos, gero fizinio pasiruošimo, idealaus kvėpavimo.

Taip, mieli skaitytojai, kalbu ne apie ką kitą, o apie tauragiškį iš pašaknų, nuo gelžkelio, geležinkeliečio sūnų, dabar jau ir Tauragės garbės pilietį Romualdą Eičą, kurį dažnas gali sutikti beveik kiekvieną rytą vaikštantį, sportuojantį Jūros krantinėje. Ir ne kiekvienas pasakys, kad prieš keletą dienų Romualdui stuktelėjo 80 metelių, praėjusį antradienį jis dainavo Tauragės kultūros rūmų scenoje. Kas žiūrėjo, matė, kad ir ne vienas dainavo: su manimi, su savo garsiaisiais mokiniais, dirigavo tremtinių chorui, klausėsi ir jaudinosi dėl savo jauniausių mokinukų dainavimo. Kalbu apie Draugą, Bičiulį, su kuriuo (tiksliai neskaičiavome ir to net nebandėme daryti) scenoje praleidome gal 30, gal kiek daugiau metų. Dainavom kartu duetu, dažniausiai akompanuojant „Jūros“ ansamblio kapelai. Akompanuodavo dažnai (čia jau dažniau konkursuose ar akademiškesnėje aplinkoje) mums geros Tauragės pianistės – Gema Karalienė, Nina Šeptun, Aurelija Butkutė. Kartais ir pats Romualdas sėsdavo prie pianino ir tada dainuodavome ne tik sau, bet ir publikai.

Suvedė Liudas Andrulis

Kai 1974 metais, Klaipėdos muzikos fakultete įgijęs lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos specialybę, atvažiavau į Tauragę, Romas (taip trumpai jį vadinu ir jis nepyksta, dar kartais Romeo pavadinu – irgi nepyksta) jau buvo žinomas tuometinės Tauragės estrados dainininkas, dainavo solo „Jūros“ ansamblyje, buvo laimėjęs garbingą „Sidabrinių balsų“ laureato vardą, turėjo gabių mokinių, kurie dainavo koncertuose, dalyvavo konkursuose, laimėdavo prizų, diplomų. Viename pedagogų vakarėlyje mane išgirdo dainuojant žinomas muzikas, buvęs Tauragės muzikos mokyklos direktorius, kompozitorius Liudas Andrulis. Jis tvirtai pareiškė, kad mums reikia dainuoti duetu su Eiču. Jis – tenoras, aš – bosas, išeisiąs geras duetas. Davė plokštelę su I.Dunajevskio operetės ištrauka (berods „Laisvasis vėjas“) ir liepė atostogų metu išzubryti zodžius, išmokti man antrąjį balsą, o Romui – pirmąjį. Taip ir prasidėjo. Pirmasis pasirodymas su Dunajevskio ištrauka „Dili dili dili, dili dili don…“ neprisvilo. Priešingai – sukėlėme per koncertą ovacijų audrą. Abu jaudinomės žvėriškai, net ir Romas, kuris visada labai jaudindavosi, nors buvo labiau patyręs (aš buvau dainavęs Klaipėdos liaudies operoje pas maestro Antaną Bajerčių, lankiau jo vokalo pamokas). Po to prasidėjo koncertai.

Tauragės politechnikumo orkestras 1974 m. Vadovas – Romualdas Eičas (centre, be kepurės). Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka

Darbo metodai

Romualdas užsispyręs lyg dvigubas žemaitis. Negana, kad mokėsi Juozo Gruodžio technikume, to neužteko. Baigė dar ir Juozo Tallat-Kelpšos technikumą. Keista, nes „gruodelkoj“ jis mokėsi chorinio dirigavimo, o „kelpšoj“ baigė trimito klasę. Galbūt tauragiškiai dar atsimena Romualdo vadovaujamą Tauragės politechnikumo pučiamųjų instrumentų orkestrą, gražiai aprėdytą ir žygiuojantį miesto paraduose? Ilgai Romas dirbo šio orkestro vadovu, bet… nusprendė siekti ir aukštojo mokslo. Įstojo į tą patį Muzikos fakultetą Klaipėdoje ir baigė, įgijo muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybę. Ilgai vadovavo Vaisių ir daržovių kombinato moterų chorui, įvairiems ansambliams. Na, ir dainuodavo. Jo balsas nuolat aidėjo Tauragės kultūros rūmuose ten, kur tik buvo laisvas pianinas ir laisva auditorija, bet koks laisvas kampas. Ėmė tempti ir mane su savimi kartu. Ruošdavomės koncertams, repetuodavome, ieškodavome naujų dainų, kad skambėtų, kad mums tiktų. Ir rasdavome. Daug Romas kalbėdavo apie kvėpavimą, apie balso „pastatymą“, apie garso formavimą. Daug ką žinojau iš vokalo pamokų Klaipėdoje, tačiau nesiginčydavau su juo, klausydavau. Kalbos dažnai pakrypdavo į gyvenimą aplink mus, kalbėdavome apie meną, dainininkus, dailininkus, kompozitorius, bendrus pažįstamus muzikus. Darbas virte virė, koncertas vijo koncertą, televizijos laidos „Duokim garo“, „Gero ūpo“… Ir ne tik Tauragėje, Lietuvoje. Mus į koncertus mielai kviesdavo „Jūros“ vadovai Liudas Andrulis, Jonas Jankauskas, Vytautas Ambroza, Zenonas Komskis, Virginijus Bartušis, Saulius Bernotas…

Naujas iššūkis

Su Romu jau buvome susigiedoję kaip reikiant ir prie dainų, ir (retkarčiais, tikrai retkarčiais) prie alaus bokalo, kur vėl gimdavo naujos idėjos. Į koncertus jau pakviesdavo ne tik su „Jūros“ kapela, bet ir kviesdavo mus dviese. Romas imdavo akordeoną, aš – mušamąjį instrumentą (barškutį, tamburiną, būgnelį, marakasus ir kt.) ir koncertuodavome buhalterių dienų metu, Lietuvos bajorų sueigoms, gamyklose, knygos bičiulių (o čia tai jau labai dažnai, ypač tuometinėje 1-ojoje vid. mokykloje) sueigose, kaimų kultūros namuose, vakarėliuose, pedagogų iškylose, mano gimtojoj Vaiguvoj. Kaip duetas dalyvavom parengę labai sudėtingą programą „Sidabrinių balsų“ konkurse. Laimėjome antrąją vietą. Aš jau dirbau Tauragės 5-ojoje vidurinėje mokykloje direktoriumi, papūtė kiti vėjai. Pirmasis rajone (o gal ir respublikoje) įvedžiau privalomas choreografijos pamokas mokykloje, panaikinau pionierių vadovo etatą ir pakviečiau dirbti Romą šokių akompaniatoriumi, nes kultūros srityje uždarbiai buvo tuomet daugiau negu „kūdi“. Dirbo tuomet mokykloj, etiką dėstė, žinomas režisierius Antanas Naraškevičius (mano pakviestas), taip pat mano mokslo draugas Klaipėdoje choreografas Povilas Šakinis. Na ir ką – jėgų kūrybinių yra, padarom ką nors toooookio! Statom mokykloje operetę! Romo Eičo mokslo draugas – ne kas kitas, o kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Komandiruojame Romą į Kauną pasikalbėti su kompozitoriumi dėl naujos operetės sukūrimo. Šis sutinka bendradarbiauti. Štai taip, bet kažkas įvyko, mūsų kompanija pradėjo irti, gal šiek tiek nusileidome ant žemės po nepriklausomybės sukeltos euforijos ir operetės nebepastatėme. Bet palaukit, koks likimas! Gabusis ir garsusis R.Eičo mokinys (taip pat 5-osios vid. mokyklos auklėtinis) Liudas Mikalauskas (jau aš buvau išėjęs iš mokyklos dirbti į „Tauragiškių balsą“) ėmė ir pastatė „Romeo ir Džiuljetą“. Įsivaizduojate, koks tai įvykis mokykloje?

Tai dar ne tas iššūkis

1993 m. visa delegacija kartu su „Jūros“ ansambliu buvome pakviesti į Vokietiją, Rydštatą. Reikėjo vokiškų dainų. Aš vokiečių kalbos mokiausi ir vidurinėje, ir aukštojoje mokyklose. Man tai kas. Bet Romualdas tos kalbos nė kiek neragavęs. Užsispyrėlis nepasidavė, užsirašė į vokiečių kalbos kursus ir per keletą mėnesių visai pusėtinai pramoko vokiškai. Šviesaus atminimo mūsų dueto geras bičiulis Leonas Gudelis iš Vokietijos prisiuntė mums vokiškų dainų, na, ir padainavom. Kai, atsimenu, uždainavome draugystės sutarties pasirašymo metu tuomet populiarią dainą su Romualdu „Kinder der Liebe“ („Meilės vaikai“), tūkstantinė salė stojosi ir mus priėmė ovacijomis. Po to dar teko ne vieną koncertą Vokietijoje padainuoti.

Kitos aistros

Visą laiką Romualdas svajojo įkurti berniukų chorą. Jis jį ir įkūrė. Jame išaugo ir toks milžinas, kaip Liudas Mikalauskas, Tauragės garbės pilietis kaip ir jo mokytojas. Pasidarbavo gerai Romualdas ir su primadona, žvaigžde Estijoje (o ir visur kitur) Jomante Šležaite, išugdė dar ir daugiau žinomų solistų, muzikantų. Berniukų choras apnykęs, gal ir visai jo nebėr, bet su pavieniais talentingais vaikais dar ir dabar Romualdas dirba, ugdo, lavina, kariauja (visi žinom, kad futbolą spardyti ar prie kompiuterio sėdėti smagiau nei diena iš dienos dainuoti tuos pačius pratimus). Bet čia Romas būdavo išradingas – ne tik dainuodavo, bet ir kamuolį spardydavo su vaikais, žaisdavo, vežiodavo į ekskursijas, organizuodavo koncertus, pasirodymus.

Tai toks tas mano bičiulis Romualdas Eičas, kandidatas į sporto meistrus šaškių sporte. Ir čia jis azartiškas iki galo. Net anekdotai apie tai sklinda, kaip tris paras su vienu šaškininku, kuris dirbo miesto katilinėje, neišsiskyrė, kol išsiaiškino, kuris gi jų geriau žaidžia šaškėmis.

Visko neįmanoma išpasakoti, kas patirta per šimtus koncertų Vokietijoje, Sakartvele, Latvijoje, Estijoje, Kaliningrado srityje, daugybėje apžiūrų ir konkursų, koncertų. Ech, geras buvo gyvenimas, įdomus, kūrybingas, įtemptas. Kiek dainų švenčių Romo dalyvauta, kiek chorų paruošta joms, kiek tremtinių ir politinių kalinių švenčių, apskrities dainų ir kitų renginių metu diriguota. O padėkų ir diplomų – šūsnys.

Sveikinu visą jo šeimą, žmoną Verutę, ištikimai per gyvenimą su juo žengiančią tuo pačiu ritmu, dukras kūrybingąsias, Romualdo chorą „Tremtinys“, jaunuosius dainininkus, jo išugdytus operos solistus. Sveikinu, Bičiuli, Scenos Partneri, su garbingu jubiliejumi.

Mūsų dainos skamba ir skambės. Tavo ypatingai. Jei ne per tave – per tavo mokinius.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą