Savanorystė ir Tauragėje vis madingesnė

Savanorystė – ne tik puikus būdas praleisti laisvalaikį, bet ir realizuoti savo nerealizuotus gebėjimus. Džiugu, kad Tauragėje savo laisvą laiką geriems darbams aukojančių žmonių vis daugiau. „Tauragės kurjeris“ susitiko su trimis aktyviais jaunais tauragiškiais, jau senokai savanoriaujančiais Rūgalių kaime veikiančiuose gyvūnų globos namuose.

Viešojoje erdvėje galima rasti tokį savanorystės apibrėžimą – savo noru pasirinkta veikla, už kurią paprastai negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga visuomenei. Savanoriai, ieškodami būdo išreikšti save, norintys kam nors padėti ir tuo pačiu įdomiai praleisti laiką, talkina įvairioms organizacijoms – ligoninėms, globos namams, dienos centrams. Ši veikla pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo.

Aironas 

„Šaltinio“ progimnazijos septintokas Aironas Palepšys savanoriauti Lietuvos gyvūnų globėjų draugijos (LGGD) Tauragės skyriuje pradėjo kartu su visa šeima. Galiausiai dar ir priglaudė Degu voverytę.

Aironas Palepšys

– Nuvažiavome vieną kartą į Rūgalius ir nuo tada ten lankomės kone visais savaitgaliais. Šį mėnesį jau treji metai, kai su tėvais važinėju pas gyvūnų globėją Sigitą Klymantą. Aš paprastai vedžioju ir šukuoju šunis. Labai mėgstu ten gyvenantį haskį, kuriam šukuoti nupirkau specialų šepetį. O štai Sitką (vieną iš priglaustų šunų, – red.) visi labai myli. Vedžiojant šunis visko yra buvę, ištrūksta iš rankų pavadėlis ar išsineria iš antkaklio, – kalbėjo Aironas, kurio mama iškart paantrino, kad vaikinas mielai parsivežtų kurį nors šunį namo, jei tik būtų tokia galimybė.

Vita

Gyvūnus lanko ir „Versmės“ gimnazistė Vita Mineikytė. Aktyvi mergina ir be savanorystės turi nemažai veiklos, priklauso Lietuvos moksleivių sąjungai. O Rūgaliuose savanoriauja dar nuo progimnazijos laikų, paraginta mokytojų.

– Savanoriauti pirmiausia pasiūlė tuometinė auklėtoja ir aš tai darau jau nuo šeštos klasės. Tai jau bus ketveri metai. Dažniausiai tenka vedžioti šunis. Su mažiukais reikia daugiau užsiimti – juos išmokyti vaikščioti su pavadėliu, pripratinti, pažaisti su jais. Man smagu, nes tuo pačiu ir gamtoje pabūnu. Dabar ir savo šunį turiu, bet vis tiek pas Sigitą važiuoju ir dar drauges pasikviečiu, – džiugiai pasakojo Vita.

Gabija

Bene jauniausia LGGD Tauragės skyriaus savanorė – vienuolikmetė Gabija Piečytė, savanoriaujanti dar tik pirmuosius metus. Mergaitė pokalbio metu buvo nedrąsi, todėl jos mama Oksana Piečienė pasakojo, kad „Šaltinio“ progimnazijos penktokė, lankanti muzikos mokyklą bei gimnastikos būrelį, namuose auginanti šunį Airą ir katę Guči, labai nekantravo pradėti savanorės kelią.

– Ji nuo mažumės labai myli gyvūnus ir nuvažiavus pas Sigitą į Rūgalius buvo labai sužavėta. Iškart ėmė teirautis, kada gali pradėti savanoriauti. Maniau, kad dar per maža, raginau luktelti bent iki rudens. O kai leidau, tai ji dar ir drauges Lėją su Austėja prišnekino, – apie dukros veiklą pasakojo jos mama.

– Dažniausiai mes vedžiojam šunis. Iš pradžių mažesnius, po to jau leido ir su didesniais išeiti, – įsidrąsinusi ėmė kalbėti Gabija. – Užaugusi noriu būti veterinarė.

Gabija Piečytė