Vasarą ar vos gelstantį rudenį nenustebsi dažname Pagėgių savivaldybės kampelyje sutikęs vokiškai kalbantį žmogų. Dažnas atvyksta į mūsų kraštą ieškoti savo šaknų, aplankyti neretai sunykusių protėvių namų ar kapinaičių. Kur nors Kulmenuose ar Rupkojuose svečiai viliasi išvysti buvusias savo mokyklas, bet jau neberanda, nes apsukrūs verslininkai tas mokyklas pavertė plytomis ir naudingai pardavė.
Archyvas ant ratųHansą Ernstą Wezelį sutikau Šilgaliuose, „Nemuno žirgyne”, dirbantį Trakėnų žirgų vertinimo ir darbingumo bandymų vertinimo komisijoje. Tądien nebuvo laiko artimesnei pažinčiai, nes komisijos nariai turėjo daug darbo. Kitą rytmetį sulaukiau žirgyno direktoriaus Arūno Jurgaičio skambučio. Pasiūlymas buvo įdomus. A.Jurgaitis pakvietė po kraštą pasivažinėti su dviem vokiečiais. Išvyką pradėjome Vilkyškiuose. Kai iš viešbučio išėjęs H.Wezelis atidarė automobilio bagažinę, supratau, kad kelionė bus prasminga. Bagažinėje gulėjo per kelis dešimtmečius sukauptas H.Wezelio archyvas – aplankai su nuotraukomis, žemėlapiais, tekstais. Ir viskas apie trakėnus bei šios žirgų veislės paplitimą šiapus ir anapus Nemuno. Baltas pavydasLydimi santūraus bendrakeleivio Gerhardo Mendelio nutarėme aplankyti Opstainius ir Šereitlaukio dvarvietę. Apie Konradui von Dressleriui priklausančiame Šereitlaukio dvare auginamus trakėnus kadaise buvo žinoma visuose Rytprūsiuose. Iš aplankų ištrauktose nuotraukose – raumenimis virpantys žirgai, rūkstantis dvaro spirito varyklos kaminas, „šprekinančios” iš prašmatnios karietos išlipusios ponios. Pasvarsčiau – kažin ką manytų projekto „Kultūros ir istorijos paveldo pritaikymas turizmui Pagėgių, Ilavos ir Sovetsko pasienio regionuose” autoriai ir Šereitlaukio dvaro sutvarkymo darbams pasirengę UAB „Meliovesta” rangovai apie H.Wezelio automobilio bagažinėje vežiojamos ikonografinės medžiagos parodą.Stovėdamas prie dvaro griuvenų drauge keliaujantiems svečiams sakau:- Už 1179200 litų numatyta per 10 mėnesių išvalyti dvaro tvenkinius, sutvarkyti parką, įrengti prieplauką prie Jūros upės, nutiesti keliuką, jungiantį dvarvietę su prieplauka. Tai būtų paskutinė projekto veikla. Jau parengtos Šereitlaukio dvaro sodybos turizmo vystymo galimybių ir investicijų galimybių studijos. Baigus šį projektą, labai svarbiame turistiniu požiūriu objekte – Šereitlaukio dvaro sodyboje bus sukurta pirminė turizmo infrastruktūra.- O kas toliau? – ironiškai šypsodamasis fotoaparatu spragsi Hansas. – Kada Wezelio, Mendelio, tavo vaikai ar vaikaičiai regės atkurtą dvaro tradicijų ir aplinkos didybę?Riedam toliau, Palumpiai, Pempynė, Trakininkai, Oplankiai… Visur pedantiškai padedamas taškelis žemėlapyje, kad kitą kartą Hansas nekartotų maršruto. Pempynėje už fotosesiją vaikams ištiesiamas nemenkas pinigas, Oplakiuose prie smengančio dvaro valgomos kriaušės. Iš pasvirusio pastato išėjusi moteris papasakojo apie varganą savo būtį. Skaičiavimas pirštais Besikalbėdami visas negandas suvertėme praėjusiam karui. Rankos pirštų neužteko krašto netektims suskaičiuoti. Prie vakarienės stalo prisėdus vilkyškietei Onai Blankienei pokalbis tapo gyvesnis, tačiau minorinė gaida liko. O.Blankienės pasakytas žodis ar frazė H.Wezelio galvoje gaivino atmintį, žadino prisiminimus. Ant stalo krito smulkia rašysena primarginti popieriaus lapai, skleidėsi seną kvapą išlaikiusios nuotraukos. Atrodė, kad tas žmogus atvažiavo į Lietuvą tam, kad parašytų jos gimimo liudijimą. Trakėnai tik tarp kito, kaip gražus reliktas. Stovėjau šalia energija kunkuliuojančio žmogaus ir džiaugiausi, kad tavo ir mano svečias apie žemės lopinį, ant kurio mudu gyvenam, žino daugiau už mus. Retai taip būna.
Svečias, kuris žino daugiau už mus
Dalintis:
Žymos:
Dalintis: