Tamsoje gyvenančių žmonių pasaulis irgi spalvotas

Daugeliui nematantį žmogų yra tekę sutikti tik gatvėje. Įprasta aplinkinių reakcija pasirodžius baltą lazdelę valdančiam žmogui – veriantys, smalsūs, kupini užuojautos praeivių žvilgsniai, prislopintas šnabždesys. Nors vos užvakar minėjome Tolerancijos dieną, ko gero retas pagalvojame, kad aklas žmogus – ne prastesnis už matantįjį. Juk regėjimas nėra vienintelis pasaulio suvokimo būdas, o neretai – ir ne pats geriausias. Janina Naruševičienė nepaiso geliančių praeivių žvilgsnių ir kvailų replikų – jai tai įprasta. Įsikibusi į palydovės ranką, ji kiekvieną dieną išeina pasivaikščioti. Aukštai pakelta galva ir tiesia nugara.
Gimė aklaDukrelės diagnozę – įgimta katarakta – Janinos tėvai išgirdo, kai mergaitei buvo aštuoni mėnesiai. Pasak Janinos, mamai jau buvo kilęs įtarimas, kad kažkas negerai, kai tyliai priėjus prie vežimėlio mergaitė nereaguodavo. Netrukus Kaune ją operavo. Po operacijos mergaitė ėmė bent šiek tiek matyti – viena akele vos vos, kita šiek tiek geriau. Gydytojai tėvams prisakė atvežti ją vėl, kai sukaks septyneri metukai. Niekas jos neatvežė, niekam tai nerūpėjo…– Gyvenome skurdžiai, – dabar prisimena Janina, – ir dėl manęs niekas galvos nesuko. Kai sukako septyneri, nuvedė į pirmąją klasę, tačiau mokytoja tuoj suprato, kad su manimi vienas vargas. Patarė tėvams išsiimti pažymą, kad mokyklos lankyti negaliu, ir viskas. Tėvai taip ir padarė. Buvau pigi darbo jėga namuose, ir tiek…Tačiau gabumų mergaitei netrūko, kaip ir ryžto bei užsispyrimo. Ji pati išmoko skaityti, rašyti. Be galo pamėgo knygas, nors skaitydavo jas vos ne liesdama nosimi… Ir taip išvargindavo akis, kad  kai pakeldavo jas nuo knygos, matydavo nebe vieną lempą, o dvi.O kai sulaukė penkiolikos metų, pati viena nuvažiavo į Kauną, susirado gydytojus, pasiekė, kad jai būtų atliktos dar dvi operacijos. Po jų ėmė matyti šiek tiek geriau.Tarp likimo draugų – Tada gyvenimas pražydo visomis spalvomis, atsirado noro ir energijos visur dalyvauti, šokti, dainuoti. Eidavau ir į šokius. Pradėjau dainuoti kultūros namų ansamblyje, kartu su  tėvais giedodavau šermenyse. Kai sutikau būsimąjį vyrą, iškart jį pamilau. Gražus buvo…  Buvau jauna, kaip ir visos, norėjau mylėti ir būti mylima… – liejasi Janinos prisiminimai.Deja, šeimyninė laimė truko neilgai. Vyras pasirodė esąs netikęs – girtavo, mušėsi, ne kartą teko aplink trobą nuo jo bėgti… Nors ir susilaukusi dviejų sūnų, Janina po šešerių bendro gyvenimo metų ryžosi palikti vyrą. Nors ir labai baisu buvo, kaip viena užaugins vaikus, nutarė: jei toks – geriau jokio.Janina dirbo Tauragės dvare, tuometinio karinio miestelio viešbutyje. Ten uždirbdavo nedaug, prisidurdavo valydama laiptines. Visada stengėsi, kad vaikai būtų tvarkingai aprengti, kad jiems nieko netrūktų.Viešbučio vadovė ir paprotino, kad yra tokia aklųjų draugija, kad neįgalieji gali sulaukti pagalbos. Ten Janina iš tiesų rado ne tik pagalbą ir supratimą, bendraminčių būrį, bet ir darbą, o galų gale – net ir artimą žmogų.– Aklųjų draugija tada buvo labai aktyvi – koncertuodavome, važinėdavome į ekskursijas. Netrukus ir įsidarbinau aklųjų sistemoje, iš pradžių klijuodavome maišelius prieskoniams, gaminome laikiklius.   Ten Janina susipažino ir su draugijai tuomet vadovavusiu Petru.– Pamačiau, kad geras žmogus. Be to, ir negalė suartina. Sveikas žmogus neįgalaus niekada taip nesupras kaip toks pat…Janina dėkinga Petrui, padėjusiam užauginti vaikus, ir dabar visada ją suprantančiam ir esančiam šalia.Tolerancijos dar trūkstaKaip ir dažna liga, katarakta bėgant metams progresuoja, o dažnai prie jos prisideda ir glaukoma. Net ir visiškai apakusią Janiną nuolat kamuodavo glaukomos priepuoliai, todėl abi akis prieš kurį laiką pakeitė protezai. Paklausta apie visuomenės požiūrį į akluosius, Janina liūdnai šypsosi. Ji galėtų papasakoti daugybę nemalonių situacijų, dėl kurių sveikiesiems turėtų būti gėda.– Nuolat jaučiu smalsius žvilgsnius, o kiek įvairių replikų tenka išgirsti… Kone kiekvienas mato reikalą pakomentuoti, kaip aš apsirengusi, kad ilgokai krapštausi piniginėje, kol sumoku parduotuvėje… Visada atsiranda kas mesteli: „Ko čia trypi, nusipirkai ir eik lauk…“ Arba ir dar grubiau.Tačiau Janina išmoko nebereaguoti arba juokais nuleisti nemalonias pastabas, nekreipti dėmesio į nuostabos kupiną šnabždesį „Žiūrėk, akla…“  Nekreipdama į visa tai dėmesio, ji kasdien išeina į miestą. Žinoma, ne viena. Ją nuolat lydi giminaitė Onutė, padedanti ir susitvarkyti namuose.Pasak Janinos, kuo daugiau vaikščioti, nors ir operuotu stuburu, ir kamuojamai išvaržos, skaudančių sąnarių, jai liepia gydytojai.Spalvos – vaizduotėjeNors ir negali matyti, Janinai visada buvo svarbu, kaip ji atrodo, kaip sutvarkyti namai. O jie, beje, be galo švarūs ir jaukūs, kaip ir tada, kai ji dar matė. Dabar namuose susitvarkyti padeda Onutė.Janina sako medžiagą, iš ko daiktas pagamintas, jaučianti pačiupinėjusi, tačiau to jai negana. Jai ypač svarbios spalvos. Pavyzdžiui, mėlynos ji niekada nemėgo, o štai vyšnios spalva – pati gražiausia. Net ir patalynę ji mėgsta ne baltą, o margą.– Spalvų ir raštų nematau, bet juk galiu įsivaizduoti, tiesa? – šypsosi ji.