fbpx

Tauragės Hefaistui ir gležną žiedą, ir pasakų drakoną nukaldinti – vienas juokas

Dalintis:

Kalvio Kęstučio Plyskaičio dirbiniai puošia Tauragės kraštą, o jo nukaldinta etnografinė saulutė net užregistruota Lietuvos rekordų knygoje. Šio amato žinovo rankose plienas virsta įspūdingais klasikinio ir modernaus meno kūriniais, kalvėje iš žaizdro liepsnų išnyra giljotinos vartai ir net drakonai. Kalvis įgyvendina visus klientų pageidavimus, todėl populiarumo jam netrūksta, pageidaujančiųjų turėti Kęstučio darbų eilės sudaromos kelis mėnesius į priekį.

Plienas paklūsta

Tauragiškis Kęstutis Plyskaitis, sausio mėnesį minėjęs 40-metį, nuo 25-erių žengia prosenelio, garsaus kalvio Stanislovo Albrechto pėdomis. Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus vartai – jo prosenelio, Tauragėje kalviavusio dar Smetonos laikais, rankų darbas. Paveldėtoje prosenelio kalvėje Kęstučio dėdė dažniausiai dirbdavo šaltkalvio darbus, žaizdrą užkurdavo retai, todėl augdamas proanūkis tikrojo kalviško amato nepažino.

– Prosenelis dažniausiai kaustydavo arklius. Vaikystėje su kalvyste susipažinau gyvendamas V.Kudirkos gatvėje, šalia žymiosios savo prosenelio kalvės. Kiemai buvo sujungti, todėl matydavau, kaip vyrai dirba, ir pats ten kartais pameistraudavau, buvo išlikusių prosenelio įrankių, – prisiminė K.Plyskaitis. – Kalvystės amato reikia išmokti, jis ne įgimtas. Reikia daug mokytis, yra sudėtingų ir lengvesnių dalykų. Dabar viską, ko tik klientų širdys geidžia, galiu nukaldinti.

Pačius pirmuosius savo darbus (žvakidę ir stovą gėlėms) šyptelėdamas kalvis vadina „prastais darbukais“. Sako, kad vos pradėjęs kaldinti meninius dirbinius užsakovų sunkiai rasdavo, bet palengva užsakymų sulaukdavo vis daugiau. Dažniausiai žmonės pageidauja, kad padirbdintų laiptų turėklus, tvoras, vartus, įvairias puošmenas namams, skulptūras, stogelius, sūpynes, stalus, suolelius.

– Labiausiai man patinka vienetiniai darbai: skulptūrą ar įdomesnius vartus sumeistrauti. Nemėgstu monotoniško darbo, jei reikia nukaldinti 100 metrų tvoros, tai man nelabai prie širdies. Įdomiau konstruoti tai, ko dar nebuvau daręs, – atviravo vyras, kuriam paklūsta ugnis ir plienas. – Kūrybinis procesas vyksta etapais: pirmiausia nusipiešiu eskizą ir apmąstau gamybos eigą, išlankstau atskiras dalis, paskui jas jungiu į visumą. Viskas nuo žaizdro prasideda, nes detales reikia pakaitinti ir išlankstyti, tam būtina turėti daug įrankių. Jei neturiu, tada juos gaminuosi. Tenka virinti metalą ir jį šlifuoti, viską gaminu iš plieno, nes dabar grynos geležies nėra.

Kalviui smagiausia kurti vienetinius darbus. Šis drakonas jau puošia kliento sodybą. K.Plyskaičio asmeninio albumo nuotrauka

Užsisakyti reikia iš anksto

Tradicinio amato puoselėtojas dar neturi įsirengęs svajonių kalvės – mielesnėms darbo patalpoms įrengti trūksta laiko. Kęstutis nuolatos ką nors meistrauja, nes reikia užsidirbti pragyvenimui ir mokesčiams. Sau nusikaldina tik vieną kitą daiktą.

– Kalvystė – fiziškai sunkus darbas, bet jį galima pasilengvinti sumeistravus daugelį įrenginių, pavyzdžiui, lankstymo ir formų kalimo stakles. Viską galima sunkiu arba lengvu keliu daryti. Reikia kantrybės ir kruopštumo, kad dirbinys būtų tvarkingas ir gražus. Tačiau man nebūna, kad pervargčiau ir nebenorėčiau to darbo matyti. Sunkiau dirbti vasarą, kai lauke – 30, o prie žaizdro – 50 laipsnių, – apie savo amato specifiką kalbėjo kalvis. – Savęs niekur kitur neįsivaizduoju, nors prireikus galėčiau ir kitokius darbus dirbti. Kalvystė man labai patinka, smagu, kad galiu dirbti tai, kas patinka. Darbo turiu į valias, nesiskundžiu. Užsakovai eilėje laukia 2–3 mėnesius, todėl norėdami gaminių pavasarį žmonės juos turi užsisakyti žiemą.

Tauragiškis kalvis pasakoja, kad vieni žmonės prašo pagaminti paprastesnių, kiti modernesnių gaminių, treti pageidauja klasikinio stiliaus, reikalaujančio kalvio meistriškumo. Moderniems dirbiniams, vieniems iš paprastesnių, Kęstutis priskiria statmenai suvirintų strypelių tvoras: nors darbo tokie dirbiniai reikalauja mažiau, tačiau medžiagų sąnauda didelė, todėl ir kaina nemaža.

K.Plyskaičio asmeninio albumo nuotrauka

– Kalvystė – amatas, iš jos didelio verslo nepadarysi. Išgyventi gali, bet turtų tikrai nesusikrausi. Yra daug žmonių, kurie dirba panašius darbus, bet tai nėra kalviški, o tik primityvūs darbai. Apsigauna žmonės lygindami kalviškus darbus su suvirintojų darbais, užsisako kur pigiau, bet gauna gaminį prastos kokybės, – kalbėjo Kęstutis, šiuo metu plušantis prie dviejų užsakymų. – Kalvių Lietuvoje yra nemažai, bet dar daugiau tų, kurie gamina kažką ir tai vadina kalvyste. Tauragės krašte kalvių ne itin daug, čia daugiau suvirintojų. Kitose šalyse kalvystė populiari tarp moterų, neseniai mokiau dvi studentes iš Estijos.

Nori gražinti miestą

Iš užsakovų Kęstutis sulaukia įdomių užsakymų. Įgyvendinant jų norus Tauragėje atsirado unikalūs giljotinos formos pakeliamieji vartai. Kaip pageidavo užsakovas, taip kalvis ir padarė. O štai visai neseniai Kęstučiui teko kaldinti drakoną. Jis sako nukaldinti viską galįs, tačiau darbų, kurie prieštarautų jo meniniam skoniui, atsisakytų.

– Dviejų sudėtų gelžgalių menu vadinti negaliu. Turi būti įdėta daug darbo. Jei nėra kruopštumo, smulkmeniškumo, tai ne menas. Daug pas mus menininkų, kurie, mano nuomone, neturi nei gabumų, nei talento, gal labiau iš tingėjimo kuria nesąmones, kurias bando menu vadinti, – savo nuostatą išsakė tauragiškis kalvis, rožę galintis nukaldinti per 2–3 val. – Senųjų Europos meistrų skulptūros labai kruopščiai pagamintos, viskas iki smulkmenų išbaigta, nuostabūs darbai.

Į Lietuvos rekordų knygą įrašyta Kęstučio nukaldinta etnografinė saulutė papuošė Vasaros estradą. TK archyvo nuotrauka

Miesto erdves puošia K.Plyskaičio meninės kalvystės kūriniai: kompozicija, skirta režisieriui Antanui Naraškevičiui, puikuojasi keli ekslibrisai, vaisingumo suolelis, miesto simbolis tauras, Pagramantyje – Zodiako ženklų alėja. Vasaros estradoje iškilusi saulutė užregistruota Lietuvos rekordų knygoje, ji – didžiausia Lietuvoje, skirta 800 m. Žemaitijos jubiliejui. Sveria toną, aukštis – 9,05 m, plotis – 3,76 m.

– Saulutę dirbdamas norėjau, kad turėtume kažką išskirtinio, seniai nešiojau šią mintį galvoje. Turiu daug idėjų, labai noriu gražinti gimtąjį miestą, tačiau tam reikia rėmėjų, tik mažai kas tokiems dalykams nori aukoti. Galėčiau sukurti tokių dirbinių, kokių niekur kitur nėra, galėčiau pasiekti dar ne vieną Lietuvos rekordą, – turintis daug idėjų ir kuriantis įvairius planus kalbėjo kalvis. – Pandemija pavasarį buvo sukėlusi nedidelę paniką, nes uždarius parduotuves buvau pritrūkęs medžiagų, įrankių, bet jokios paramos iš valstybės aš neprašiau ir neėmiau.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą