Vaikų gydytoja Irena Burmistrovienė: „Medicina neturi tapti verslu“

Po motinystės atostogų į darbą Tauragės ligoninėje grįžusi vaikų ligų gydytoja ir gydytoja neonatologė Irena Burmistrovienė įsitikinusi, kad padėti nustatyti ligą jai padeda ir šeštasis mamos jausmas. Tauragiškė daugiau nei dešimtmetį gydo mažuosius ligoniukus ir sako, kad darbas su vaikais jai pats maloniausias.

Dar nepraėjo nė mėnuo, kai dvejų metų sūnelį į darželį išleidusi gydytoja visą dėmesį dienos metu skiria Tauragės ligoninės Vaikų ligų skyriuje gydomiems pacientams. Skyriaus vedėja I.Burmistrovienė – keturių vaikų mama: augina dvi dukras ir du sūnus. Kai susitikome pokalbio gydytojos kabinete, ant jos darbo stalo gulėjo šūsnis medicininių dokumentų, kompiuterio ekrane švietė pradėta pildyti ligos istorija. Gydytoja atsiduso – gaila, kad vis daugiau laiko medikams reikia leisti pildant dokumentaciją, o ne bendraujant su pacientais. Kai kuriems mažiesiems gydytojo dėmesys yra lyg vaistas nuo visų ligų.

– Dvejus metus buvote motinystės atostogose, o dabar grįžote vadovauti skyriui, gydyti vaikus. Ar sunku palikti mažiausiąjį ir visą dėmesį skirti svetimiems vaikams? Laiko gausiai šeimai pakanka?

– Jeigu Dievas davė keturis vaikus, davė ir galimybę jais pasirūpinti. Pasirūpinti viskuo. Būtent darbas su vaikais ligoninėje paskatino turėti daugiau vaikų. Ypač darbas su naujagimiais. Kai tik pradedu dirbti, pamatau mažiukus vaikus ir vėl užsimanau savo. Vaikai – džiaugsmas, gyvenimo variklis. Mano vyriausiai dukrai dabar 16 metų, o mažiausiam sūnui – dveji.

– Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą tapti vaikų ligų gydytoja?

– Visą laiką norėjau dirbti akušere-ginekologe. Tai buvo mano svajonė. Patiko viskas, kas susiję su gyvybe, jos prasidėjimu, vystymusi, bet tais metais, kai jau galvojau apie rezidentūrą, buvo nepalankios sąlygos studijuoti akušeriją. Dėstytoja pasiūlė studijuoti neonatologiją, o kaip dovaną gavau ir antrą specialybę – vaikų ligas. Likimas atvedė ten, kur esu dabar, ir niekur kitur savęs nebeįsivaizduoju. Dažnai darbas su vaikais atrodo labai baisus, ypač su naujagimiais, baisu prie jų prisiliesti, tarsi jie labai trapūs. O aš sakau kitaip – jei jau vaikas gimė nesulūžęs ir nesutrupėjęs, tai jis tikrai nėra labai trapus. Kūdikis instinktyviai nori išgyventi, valgyti, o mes turime padėti jam ir mamai.

Gydytoja Irena Burmistrovienė įsitikinusi, kad vaikai sveiksta ir nuo parodyto dėmesio. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Atrodo, misija neįmanoma diagnozuoti ligą tik gimusiam kūdikiui, kuris neprataria nė žodžio, negali parodyti, kur jam skauda. Atsakomybė milžiniška.

– Apžiūrint kūdikius visada kyla daug klausimų, bet kiekvienas naujagimis ar vaikas siunčia tam tikrus signalus, pagal kuriuos mes, gydytojai, įtariame, kad kažkas negerai. Pavyzdžiui, karščiavimas, dejavimas. Naujagimiams dejavimas gali būti labai rimtos infekcijos požymis. Kitoks garsas, nei vaikas skleidžia iki ligos, jau yra požymis. Naujagimiai paprastai retai karščiuoja – jie ligos pradžioje dejuoja, inkščia ir mes turime tai išgirsti. Išgirdę atliekame tyrimus ir sprendžiam dėl gydymo.

– Su jau mokančiais kalbėti vaikais paprasčiau?

– Su vaikais truputį lengviau nei su naujagimiais. Kai vaikai serga, jie tampa neramūs, verkia arba tampa vangūs, nežaidžia su žaisliukais, nevalgo, nenori prisilietimų. Sveikdami šypsosi, nori bendrauti, žaidžia, domisi aplinka, mes jų nepagauname. Juokiamės, jeigu skyrių griauna –laikas namo. Vaikai nemeluoja. Su jais lengviau.

– O paaugliai? Ar su jais medikams lengva?

– Čia jau atskira tema, atskira kategorija. Paaugliai dar nesuaugę, bet jau ir ne vaikai. Besiformuojančios asmenybės yra su savo charakteriu, įvairiomis manipuliacijomis. Prie paauglių reikia prieiti ir jų išsiklausti. Labai dažnai paauglius į ligoninę atveda psichologinės problemos. Jos pasireiškia įvairiais skausmais. Mergaitėms neretai skauda pilvą, krūtinę, tiriant nerandama akivaizdžios ligos, dažniausiai pasitvirtina psichologiniai dalykai. Pati pastebiu pagal savo paauglius, kai jie daugiau mokosi, mažiau miega, nespėja pavalgyti, negeria pakankamai skysčių, pasidaro pikti, pavargę, nenori eiti į mokyklą. Priežastys – netvarkingas darbo ir poilsio režimas, kuris turi įtakos psichologinei vaiko savijautai.

– Dar viena kategorija – supermamytės. O dabar dar mamos neretai konsultuojasi ne su medikais, o su dirbtiniu intelektu.

– Tėvai – irgi atskira kategorija. Jiems sunku, kai vaikas serga, išsigąsta, tampa pikti. Kai pradedi kalbėtis, paaiškini, tėvai nurimsta. Kaip ir su mažaisiais pacientais, taip ir su tėvais reikia dirbti. O kai išėjau į motinystės atostogas, dirbtinis intelektas dar nebuvo toks populiarus. Tada tėvai informacijos ieškodavo internete (Google), socialiniuose forumuose. Svarbu, kad tėvai nebijotų klausti, kas neaišku, o ne ieškotų informacijos internete, nes dažnai ji būna klaidinanti. Kol kas per pirmą darbo mėnesį dar neteko bendrauti su tėvais, kurie klausytų ne gydytojo, o dirbtinio intelekto. Bus įdomu stebėti. Mano nuomone, gyvo bendravimo nepakeis joks robotas, o kur dar tas vidinis jausmas.

– Baigėte „Versmės“ gimnaziją ir išvykote studijuoti į Kauną. Apie tai, kad grįšite dirbti į Tauragę, žinojote nuo pirmos dienos?

– Norėjosi greičiau iš Tauragės išvažiuoti, pamatyti kitokį, didelį, miestą, žmones, studijas. Buvo įdomu ir apie grįžimą į Tauragę pradžioje net nemąsčiau. Kai pagyvenau Kaune ilgiau, pasiilgdavau Tauragės. Man nereikia chaoso, aplinkinio triukšmo. Noriu ramybės, lėtesnio tempo. Norisi turėti laiko kavai ne tik ją geriant automobilyje. Kaune gyvenau 16 metų: 12 metų tęsėsi mokslai, susilaukiau pirmų dviejų vaikų.

– Jūsų vyras Andrius – taip pat gydytojas, chirurgas, ir dirba Tauragės ligoninėje. Ar sunkiai įkalbėjote tikrą kaunietį atvažiuoti gyventi į Tauragę?

– Mes su Andriumi buvome kursiokai. Ne aš jį, o jis mane įkalbėjo grįžti į Tauragę. Andrius pirmas atvažiavo pabudėti ligoninėje kaip gydytojas rezidentas. Jam patiko. Sako, čia smagu, graži ligoninė. Taip ir aš susiviliojau grįžti į Tauragę pirma tik budėjimams ligoninėje. Galvojom, kad kaip visi gydytojai rezidentai – padirbsim, užsidirbsim, bet gyvensime kažkur kitur. Gal Kaune. Bet likimas pasisuko visai kitaip. Labai džiaugiamės, kad gyvename Tauragėje. Čia labai patogu auginti vaikus.

– O savo patį pirmąjį pacientą prisimenate?

– Pats pirmasis mano ligoniukas buvo Kauno klinikose. Prisimenu, kad drebėjau, nežinojau, ką reikės kalbėti, kaip paklausti, o jeigu nesileis apžiūrimas. Tačiau dažniausiai daug ir nereikia klausti, kūno kalba daug pasako. Pirmojo paciento Tauragėje neprisimenu. Taip su pertraukomis Tauragės ligoninėje dirbu jau dešimt metų.

– Ar per dešimtmetį pastebėjote naujų tendencijų? Kur link einame?

– Didelę grėsmę matau telefonuose ir technologijose. Vaikai užsidarę, mažiau bendrauja vienas su kitu, nebežaidžia, mažiau juda gryname ore. Mane labai liūdina, kai matau stacionare gulintį metų kūdikį, kuris jau moka naudotis telefonu. Tokių atvejų yra ir tai pati liūdniausia tema. Technologijos labai žaloja vaikų psichiką, jau yra duomenų, kad ekranai, duoti nuo kūdikystės, didina autizmo išsivystymo riziką. Visada pagiriu tėvus, kurie atvažiuoja į ligoninę ir atsiveža knygelių, žaislų, kai matau, kad tėvai kartu su vaikais žaidžia. Deja, bet toks vaizdas vis rečiau matomas. O vaikui tereikia parodyti dėmesį, užsiimti su juo ir jis kaip gėlė net sergantis pražysta.

– Ar dar įmanoma su tuo kovoti ir kokiomis priemonėmis?

– Džiaugiuosi, kad jau pradėta kontroliuoti telefonų naudojimą mokyklose. Vaikai ateina į pamoką ir telefonus sudeda į dėžutę. Tada jie neturi pasirinkimo ir turi bendrauti tarpusavyje. Dar prieš šį draudimą sūnaus klausiau, kodėl jie taip mažai su klasiokais bendrauja ir žaidžia. Vaikas atsakė, kad draugai nenori. Jie žaidžia telefonuose. Matydavau koridoriuose susėdusius į telefonus panirusius vaikus. Savo vaikams nuo mažens kontroliuoju telefonų naudojimą, dabar su paaugliais jau kitaip, stengiuosi kalbėti apie žalą, apie sukeliamą priklausomybę. Svarbu  šviesti ir tėvus.

– Tauragės rajone kasmet paskiepijama vis mažiau vaikų. Kaip vertinate tokį tėvų sprendimą?

– Tai, kad tėvai nebeskiepija vaikų, vertinu tikrai prastai. Kol kas dar labai didelio poveikio nesijaučia, bet manau, kad per artimiausią dešimtmetį situacija su ligomis, kurios jau buvo pamirštos, prastės. Tai tymai, raudonukė, parotitas, difterija, kokliušas, poliomielitas, meningokokinė infekcija, tuberkuliozė ir kitos ligos. Tai infekcijos, kurios gali baigtis mirtimi. Atsimenu, labai džiaugiausi atsiradus skiepams nuo meningokokinės infekcijos, nes mačiau iš arti, kokia baisi tai liga. Gyvename informacijos amžiuje, dažnai ta informacija netiksli, klaidinanti. Bet žmonės gali pasirinkti, kuo pasitikėti.

– Kokios dar problemos, susijusios su vaikų sveikata, vyrauja?

– Vaikai mažai juda, daug laiko praleidžia prie ekranų, mažai būna gryname ore ir skurdžiai valgo. Labai dažnai pastebiu, kad vaikas nemėgsta ir nevalgo daržovių, vaisių. Valgo tik miltinius patiekalus, mėsą ir bulves. Daug tokių. Labai išrankūs maistui vaikai pasidarė. Kuo didesnis pasirinkimas, tuo daugiau išrankumo. Mes anksčiau džiaugdavomės obuolį gavę, žiemą apelsiną ar bananą. Dabar visko per daug, žmonės pertekliuje gyvena. Tėvai nori, kad vaikai valgytų, pataikauja, bando įsiūlyti, gamina įmantrius patiekalus. O vaikui daug nereikia – daugiau judėti, kad išalktų, ir šaldytuvo, kuriame nėra nesveikų produktų. Mano šaldytuve visada yra sriubos, obuolių. Nereikia egzotikos. Vaikų nepratinu prie ypatingų patiekalų. Kolos pas mus būna tik per šventes.

– Jau daugiau nei metus netyla kalbos apie nuostolingus ligoninės skyrius. Vaikų ligų – vienas tokių, taip pat ant ribos balansuoja akušerija, chirurgija. Jūsų nuomone, kodėl svarbu rajono ligoninėje turėti Vaikų ligų skyrių?

– Medicina neturėtų būti verslas. Vaikų ligų skyrius yra ne tam, kad užsidirbtume pinigų, o tam, kad žmonėms pagalba būtų suteikta laiku ir vietoje. Jei galvotume tik apie pelną, tai gal ir mokykla neapsimoka: mokytojus reikia išlaikyti, vaikams suteikiamas nemokamas maitinimas. Bet turime tikslą. Akušerijos skyrius irgi būtinas. Tokiomis oro sąlygomis, kaip šią žiemą, vykti prasidėjus gimdymui šimtą kilometrų iki artimiausios ligoninės rizikinga. Pagalba turi būti suteikta laiku. Nė viena moteris nenorėtų atsidurti greitosios pagalbos automobilyje gimdymo metu.