Žemaitukų veislės žirgą įsigijęs septyniolikmetis siekia įamžinti karžygių kovas

Dalintis:

Septyniolikmetis Tauragės profesinio rengimo centro moksleivis Antanas Dominykas Bliavas taupė ne brangiam telefonui ar kompiuteriui, prieš pusmetį už ilgai kauptas santaupas įsigijo žemaitukų veislės žirgą. O visai neseniai su savo naujuoju bičiuliu jau dalyvavo dviejų dienų žygyje, skirtame Melno taikos sutarties 600-osioms metinėms. Vaikinas turi ambicingų planų – siekia sutelkti bendraminčius Žemaitijoje ir kasmet iškilmingai paminėti Žalgirio mūšio pergalę.

Žemaitukai – protėvių palikimas

Prieš keletą metų Antano Dominyko šeima iš Tauragės persikėlė gyventi į Draudenius (Žygaičių sen.), bet dėl to vaikinas visai nenusimena ir nepasigenda miesto šurmulio, sako, kad gyvenant kaime atsirado daugiau erdvės įvairiai veiklai.

– Čia tokia ramybė, man labai smagu, yra ką veikti. Žemaitukų veisėjo Marijaus Čekavičiaus surengtoje naktigonės šventėje ilgai jodinėjau žirgu Aramiu, patiko, todėl panorau tokį įsigyti, nebegalėjau be žirgo. Marijus man parinko 6-erių metų žemaituką Portą, sumokėjęs už jį 2000 eurų prieš mėnesį parsivežiau namo. Pradėjau mokyti, tarp mūsų užsimezgė ryšys, kuris kasdien vis stiprėja. Šeima palaikė, pridėjo trūkstamą dalį pinigų, – atviravo vaikinas.

Antanas Dominykas Bliavas su savo žemaituku Portu. Reginos Genienės nuotrauka

Arkliai Antanui patinka nuo mažens. Vaikinas prisimena, kad mama jį dažnai nuveždavo į kaimą ar žirgyną, kad jis galėtų bent pasėdėti ant arklio, jį paglostyti. Antanas Dominykas seniai svajojo apie savo žirgą, tačiau neturėjo lėšų. Įsigijęs žemaituką vaikinas labai džiaugiasi, nors prasidėjus mokslo metams jodinėti laiko ir neturi daug. Tauragės profesinio rengimo centre jaunuolis mokosi apdailininko specialybės.

– Su Portu planuojame dalyvauti konkursuose, šventėse. Žemaitukų veislės žirgų priežiūra visai nesudėtinga, dabar jis dar ganosi pievoje, o žiemą rupšnos šienuką. Tvarte jo negalima laikyti, nes šios veislės žirgai turi palaikyti savo kūno temperatūrą, todėl žiemą laikomi lauke. Nuo darganoto oro jį saugos pastogė. Palepinu žirgą obuoliukais, morkytėmis, už gerą darbą – tobulą jojimą ir gerą nuotaiką duonytės duodame, – juokiasi vaikinas, pats prišienavęs ir paruošęs savo naujajam bičiuliui pašaro žiemai.

Apie kitas žirgų veisles Antanas Dominykas net nesvarstė, kadangi žemaitukai – labai sena Lietuvos arklių veislė, rašytiniuose šaltiniuose minima dar VI–VII amžiuje. Viduramžiais jie garsėjo kaip geriausi koviniai žirgai pasaulyje, nes labai ištvermingi, stiprūs, energingi, atsparūs ligoms, neišrankūs pašarui. Lietuviai šiais žirgais jodavo į karą.

Jaunasis raitelis su mama Viktorija ir sesute Medeina. Reginos Genienės nuotrauka

– Su žemaitukais lietuviai karus laimėdavo, gal dėl jų ir Žemaitija išliko, su jais buvo nugalėti kryžiuočiai, sustabdytas totorių antplūdis į Europą. Tai žinant jaudulys eina per širdį. Didžiuojuosi protėviais, noriu išsaugoti mūsų paveldą, tradicijas. Žemaitukas gali būti ir piktas, ir geras, malonus, bet dažniausiai linksmas, ragina kuo greičiau sėsti ir joti, kai tik pajunta raitelį ant nugaros, pasileidžia šuoliais, – augintinį gyrė vaikinas.

Pirmasis žygis

Prieš dvi savaites A.D.Bliavas dalyvavo dviejų dienų Vyčių rinktinės žygyje Sudarge, kur buvo minimos Melno taikos sutarties 600-osios metinės ir Sūduvos apgynimas, buvo atidengtas paminklas. Jaunasis raitelis Antanas Dominykas atstovavo Tauragės kraštui.

– Užmiršus atsivežti balną teko tik ant pobalnio sėdint joti 70 kilometrų. Kartais lėkėme zovada, bet neilgai, kad žirgas nepervargtų, neuždustų. Toks ilgas jojimas man paliko didžiulį įspūdį, tai buvo mano pirmasis žygis su žirgu. Patyriau ir nuotykį, kai pro šalį labai greitai, net nepristabdydamas, pralėkė sunkvežimis. Mano Portas pasibaidė, abu lėkėme į krūmus, kritau, gerai, kad buvau su šalmu, – nesmagią patirtį prisiminė vaikinas.

Vykdamas į žygį Antanas paprašė mero Dovydo Kaminsko paramos, nes reikėjo mokėti už priekabų nuomą, degalus, žygio inventoriaus atnaujinimą. Iš mero asmeninio fondo jam buvo skirta 200 Eur.

Jaunasis raitelis su mama Viktorija ir sesute Medeina. Reginos Genienės nuotrauka

Svajoja apie žirgyną

Antanas Dominykas labai norėtų įsitvirtinti kaime ir ateityje įkurti žirgyną. Vaikinas svarsto galimybę mokytis treniruoti arklius. Apie žirgus jis nori viską žinoti, įgyti praktikos, išmokti perprasti jų „kalbą“.

– Pastebėjau, kad mano žirgas labai protingas, turi savo manieras. Aš jį dresuoju, o jis žiūri, ką darau, stebi mane, kaip elgiuosi. Portas labai draugiškas, gero charakterio, nesikandžioja ir nesispardo, gerai išauklėtas. Būdamas už 100 metrų fiksuoja kiekvieną mano judesį. Gal pavyks ateityje nusipirkti dar vieną žirgą, – pasvajojo pašnekovas.

Septyniolikmetis planuoja dalyvauti kasmet Lenkijoje vykstančiame Žalgirio mūšio minėjime. Lenkai finansuoja atvykimą, visi susirinkusieji inscenizuoja kovą su kryžiuočiais. Lietuvoje toks minėjimas nevyksta, todėl A.D.Bliavas nori, kad žemaičiai susiburtų su žemaitukais ir tokiuose renginiuose dalyvautų, svarbią pergalę minėtų ir Lietuvoje. Vaikinas tikisi, kad pavyks pasisiūti to laikmečio kostiumą, įsigyti šarvus ir kardą, nors ir brangu.

Žirgas Portas labai patinka Antano Dominyko trejų metukų sesutei Medeinai ir aštuonerių broliui Radminui. Iš pradžių vaikams reikėjo laiko, kad apsiprastų su žemaituku, o dabar dažnai prašo vyresniojo brolio leisti pajodinėti.

– Dirvos su savo žirgu tikrai nearsiu. Galbūt žiemą įkinkysiu į roges ir visi pasivėžinsime. Kultūriniuose renginiuose, kuriuose puoselėjamos protėvių tradicijos ir saugomas jų palikimas, susipažįstu su įdomiais žmonėmis, ten pasisemiu daug įkvėpimo, energijos. Tautiškumo puoselėjimas – man labai svarbus dalykas, – tvirtino vaikinas.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą