Žmogus, kuris turi kuo džiaugtis

Ervinas Peteraitis gimė 1939 metais spalio 12 dieną. Su žmona Nijole, kuri daugiau kaip keturiasdešimt metų dirba Lietuvos televizijoje, užaugino du sūnus – Lauryną ir Skirmantą. 1962 metais Ervinas iš Tauragės išvyko studijuoti į Vilnių, kur su trijų metų pertrauka gyvena iki šiol, tačiau save su pasididžiavimu vadina tauragiškiu.
Šviesūs vaikystės prisiminimai Už šešeto kilometrų nuo Tauragės ir vos už 800 metrų iki buvusios Lietuvos–Vokietijos sienos Šaltaičių kaime, savanorio, Vyties kryžiaus I laipsnio ordino kavalieriaus Andriaus Peteraičio šeimoje dvyliktą dieną, dvyliktą valandą gimė dvyliktas vaikas – Ervinas. Gimus pagrandukui jau griaudėjo karas, kuris skaudžiai palietė ir Peteraičių šeimą. Šio pasienio kaimo istorija ypatinga tuo, kad čia gyveno tik naujakuriai, kuriems kaip Lietuvos kariuomenės savanoriams, gynusiems Lietuvos nepriklausomybę, buvo padalyta grafui Vasilčikovui priklausiusi žemė.– 1941 metų kovą tėvai atsisakė repatrijuoti į Vokietiją, nes tikriausiai netikėjo, kad sovietinė okupacija bus tokia brutali, niekinanti, griaunanti. Pats karas mūsų sodybą aplenkė, tačiau, sovietų armijai 1944 metų spalio 10 dieną užėmus Tauragę, besitraukdami vokiečiai mūsų šeimai davė 25 minutes susikrauti mantą ir išsivežė į Vokietiją, – pasakoja Ervinas.Ervinas iš sesers Editos, beje, irgi puikios aktorės, kuri daugelį metų vaidino Tauragės liaudies teatre, vadovavo Daržovių fabriko dramos kolektyvui, pasakojimų žino apie visai neblogą gyvenimą Vokietijos perkeltų asmenų stovyklose, apie vaikų darželius, kuriuose buvo vokiška tvarka, nes visi susikibę vorele eidavo į kiemą, į valgyklą ir net tualetą. Pašnekovas ir šiandien gerai prisimena skanduotę, kurią skandavo darželinukai: „čiuk, čiuk, čiuk dy aizenban, ver vil kind in Dancig faren…“ („čiuk, čiuk, čiuk traukinukas, kas vaikai norite į Dancigą važiuoti“). Iš skanduotės aišku, kad Dancigas (Gdanskas) tuo metu dar nebuvo užimtas sovietinės armijos. Ervinas prisimena, kaip namuose niekas neleido be darbo slampinėti vyresniesiems broliams, o mama, sesers Editos teigimu, lopė, adė, skalbė karių kojines, kepures, kitelius. Užėjus sovietų kariuomenei, aplinka labai pasikeitė – tualetai neįeinami, prikasinėta duobių, kuriuose priversta šiukšlių, deginami čiužiniai, kuriuose knibždėte knibždėjo staiga atsiradusių blakių.– Pamenu, stotyje sukrautus kalnus radijo aparatų, dėžių, stalų, indų. Jie man, vaikui, atrodė tarsi dangoraižiai, kurie tuoj tuoj užgrius. Kai paklausiau brolio Liudviko, kodėl čia tiek visko sukrauta, jis žinovo balsu paaiškino: „Į Rusiją veža…“ Vėliau, kai Jaltoje susėdo prie vieno stalo trys šaunūs vyrukai – Stalinas, Čerčilis ir Ruzveltas, rusams buvo leista gaudyti visus buvusius sovietijos gyventojus ir grąžinti atgal. Mus irgi vežė atgal. O grįžtant vos pavyko išvengti Sibiro. Gerai, kad mama mokėjo rusų kalbą, tai Minsko stotyje susitarė su karininku, jis mūsų vagoną prikabino prie sąstato, einančio į Lietuvą. Be abejonės, šį sandėrį paskatino vagone keliaujančių šeimų sudėtinis kyšis. Kadangi Šaltaičiuose sodyba jau turėjo kitus šeimininkus, tai mama su šešiais vaikais laikinai prisiglaudė Tauragėje, J.Tumo-Vaižganto gatvėje, mažame butelyje pas tėvo giminaičius. Po maždaug trejeto mėnesių gavome gal 10–12 kvadratinių metrų būstą. Tuo metu tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir blaškėsi kažkur Pomeranijoje, o kai 1947 metais sugrįžo į Tauragę, pasirūpino erdvesniu būstu, – prisimena Ervinas.Ervinas mokyklą pradėjo lankyti tuometinėje Poželos gatvėje. – Puikiai atsimenu, kaip mudu pirmokėliai su Pranu Macu per pertrauką koridoriuje susikabinę užtraukėme tuo metu populiarią dainą „Palinko liepa šalia kelio…“ Man pasisekė, nes visa galva buvau mažesnis už Pranių, tai iš kažkur išdygusi mokytoja už ausų stvėrė jį. Kada jis išsišiepęs ir trindamas ausis išėjo iš mokytojų kambario, išaiškino, kad tai miškinių, partizanų, kurie „prieš rusus kariauna“, daina. O iš kur man, grįžusiam iš Vokietijos, žinoti, kas tie partizanai ir prieš ką jie kariauja. Mokėjau tik šią dainą, – kalba Ervinas. Politinių incidentų buvo ir daugiau. Ervinui mokantis penktoje klasėje prasidėjo pionierių vajus. Visi mokiniai buvo verčiami tapti šios organizacijos nariais. Per patį šio vajaus įkarštį du septintokai ir vienas Ervino klasės draugas išmatomis pripaišė Leninui ūsus, Stalinui – barzdą bei to paties turinio prikrėtė į partijos sekretoriaus sūnaus suolą. Žinoma, „dailininkai“ buvo tuoj pat išaiškinti ir jiems anomis sąlygomis kažkaip pavyko atsipirkti humaniškomis bausmėmis – trijulė buvo perkelta į kaimo mokyklas. Įdomiausia, kad vienas „dailininkų“ buvo tas pats partsekretoriaus sūnus.  Ervinas puikiai prisimena ir Stalino mirtį.– Iš savo amžiaus žmonių esu girdėjęs, esą, kai mirė „tautų vadas“, žmonės verkė. Mokykloje mus, pionierius, suvarė į salę pasiklausyti graudžių kalbų apie vaikų globėją, Lenino draugą. Pabaigoje po visų kalbų liepė pagerbti tylos minute. Stovime, tylime, o pro šalį skrenda musė. Jonas Leščinskas matau jau kreta iš juoko. Po to pradeda prunkšti. Mes irgi užsikrečiame juoku. Pionierių vadovė ir keletas mokytojų pradeda blaškytis, tildyti, o tai sukelia dar didesnį visos salės juoką. Štai taip buvo „apraudotas“ draugo Stalino išėjimas, – pasakoja Ervinas. Artisto karjeros pradžia Kai mažasis Ervinas baigė keturis skyrius, jį pervedė į tuometinę 1-ąją vidurinę mokyklą. Mokyklos pastatas tuomet stovėjo dabartinės Muzikos mokyklos vietoje. Per pertraukas vaikai dūkdavo kiek tik leidžia jėgos.– Taip kartą koridoriuje bešėliojant, staiga kažkas mane stipriai sugriebė už „kalnieriaus“. Atsisuku, o, Viešpatie! Pats mokytojas Navasaitis mane tvirtai laiko, – visi sužiuro, kas dabar bus, o Navasaitis tik šypsosi ir sako: „Matai, Peteraiti, mums reikia artisto. Vienuolikta klasė ruošia vaidinimą „Brandos atestatas“ ir reikia mažiukų, vikrių ir linksmų vaikų. Būsite trise, Bagdonas, mano sūnus Viktoras ir tu. Rytoj penktą valandą ateik, salėje vyks pirma repeticija“. Apsidžiaugęs, kad laukia ne bausmė, pažadėjau, kad ateisiu. Taip 1950 metais pirmą kartą teko vaidinti scenoje su suaugusiaisiais, – prisiminė Ervinas.Ervinas pamena, kad tuo metu Tauragėje buvo dvi vidurinės mokyklos ir jos abi, tarsi lenktyniaudamos, statydavo spektaklius. – Prisimenu, 2-oji vidurinė mokykla pastatė Vytauto Rimkevičiaus „Vandens leliją“. Šiame spektaklyje vaidinau ir aš. Tada jau Tauragės liaudies teatre dirbo neseniai atvykęs režisierius Juozas Grigas. Grigas pamatė šį spektaklį ir parašė straipsnį į vietos laikraštį. Po to jis apsilankė mūsų namuose ir gavęs mamos sutikimą pakvietė mane vaidinti spektaklyje „Būgnininkė“. Taip tapau Tauragės liaudies teatro, kuriame jau repetavo ir sesuo Edita, nariu. Režisieriaus J.Grigo profesionalumas, požiūris į teatrą kardinaliai skyrėsi nuo repeticijų mokykloje. Kadangi nesisekė matematika, palikau vidurinę mokyklą ir perėjau į vakarinę. Dieną dirbau Statybos valdybos dažytojų brigadoje, o vakare – pamokos ir repeticijos Liaudies teatre, – pasakoja Ervinas.Ervinas pasakojo, kad dažytojų brigadoje kartu su juo dirbo ir du labai mažo ūgio vyrai. Bendradarbiai iš jų dažnai pasišaipydavo, kuris esą iš jų didesnis ir stipresnis. Žemaūgiai, žinoma, dėl to jautėsi nesmagiai.– Vienas jų, kurio pavardė buvo Karela, dar būdamas keturiolikos priklausė organizacijai. Ši organizacija 1947 metais užminavo ir susprogdino spalio švenčių proga pastatytą tribūną. Karela papasakojo, kaip juos, vaikus, greitai sugaudė ir be teismo skyrė po 25 metus lagerio. Jam teko dirbti aukso, urano kasyklose. Vos nenumirė iš bado. Sužinojusi dažytojų brigada šią istoriją daugiau nei iš Karelos, nei iš jo bičiulio Mankaus jau nebesišaipė, – prisiminė Ervinas. Mokslai ir gyvenimas Vilniuje 1962 metais E.Peteraitis išvyko studijuoti į Vilnių, kur įstojo į tuometinį Kultūros-švietimo technikumo Dramos skyrių. Pasak Ervino, kursas buvo labai stiprus, net keturi iš penkių baigusiųjų buvo priimti į profesionalius teatrus. Jonas Vaitkus toliau mokytis išvyko į Leningradą ir tapo teatro visuomenėje žinomu režisieriumi. Matuzevičiūtė ir Antanas Naraškevičius vėliau išėjo iš Jaunimo teatro ir įsidarbino „Lietuvos telefilme“. Su vėliau į Tauragę atvykusiu šviesios atminties Liaudies teatro režisieriumi A.Naraškevičiumi Ervinui teko ne tik mokytis, bet ir dirbti kino grupėse. Antanas labai gerai mokėjo TSKP istoriją ir ją dažnai cituodamas tyčia erzindavo savo tėvą. Pašnekovas gerai prisimena ir dar vieną politinį incidentą. 1964 metais besiruošiant K.Donelaičio 250 metų jubiliejui po Chruščiovo portretu kažkas netyčia pakabino užrašytą citatą iš „Metų“: „Eik, žioply, eik, sėk kiekvieną sėjamą daiktą…“ – Pamatęs šį užrašą po iškilmingos renginio dalies, kai jau vyko šokiai, visiems rodžiau šį užrašą ir juokavau, kad Donelaitis žinojo, ką rašo. Po to teko pabuvoti net KGB rūmuose priešais Lenino paminklą. Ketvertą valandų turėjau aiškintis, kodėl tyčiojausi iš Chruščiovo. A.Naraškevičių irgi mieste įsodino į automobilį ir apkaltino, kad visi Naraškevičiai yra banditai, tačiau Antanas taip įtikinamai pasipiktino, kad saugumiečiai net atsiprašė. Tada ir supratome, kad „stukačių“ yra ne tik tarp dėstytojų, bet ir studentų, – prisiminė vyras.Baigęs technikumą Ervinas pasirinko Kretingos rajono Rūdaičių kultūros namus. Jam buvo siūloma pasilikti Vilniuje ar važiuoti į Kauną, tačiau jaunam kultūros specialistui norėjosi pagyventi kaime. Kai jį priėmė aktoriumi į Klaipėdos dramos teatrą, kolūkio pirmininkas prašė pasilikti Rūdaičiuose, net 110 rublių algą siūlė. – Klaipėdos dramos teatre dirbau neilgai. 1967 metų sezonui jau buvau numatytas rimtesniems vaidmenims, bet staiga sužinojau, kad esą dėl etatų mažinimo esu atleidžiamas. Tik po ketverto metų mane labai gerai vertinęs Klaipėdos dramos teatro aktorius ir režisierius Aleksandras Žadeikis paaiškino, kad teatre yra septyni žmonės, kurie dirba „ten“, o aš labai mėgau visiems girdint anekdotus ir dar ką nors pasakoti, – pasakojo Ervinas. Vėl dažytojo profesija Po trumpos aktorinės karjeros su broliu Vidmantu Ervinas vėl įsidarbino dažytoju, šįkart – „Kauno statybų treste“. Atlyginimas buvo fantastiškas, tačiau taip gerai, pasak Ervino, buvo tik iki Naujųjų metų, o po jų – vėl kaip teatre, 75 rubliai. Gerai, kad „Kauno statybų trestas“ sulaukė pasiūlymo važiuoti atstatyti po žemės drebėjimo sugriauto Taškento, kuris tais metais nukentėjo daugiau nei neseniai Haitis. Taškente lietuviai dirbo net iki 18 valandų per parą. Lietuvos statybininkų darbštumą išgyrė laikraščiai, o Taškento miesto partijos vadovai atsisveikindami suruošė „balių“ garsiausiame restorane. Ervinas prisimena, kaip po gražių kalbų, sveikinimų, įsidrąsinę lietuviai užtraukė „Lietuva brangi“, o vėliau ir „Lietuva, – tėvyne mūsų…“ Lietuvių viršininkas Kudravcevas išsigandęs puolė prašyti jų nutilti. Gyvenimo ir kūrybos vingiai Grįžęs iš Taškento Ervinas sulaukė pasiūlymo dirbti Kauno komjaunimo komitete. Jam garantuojama, kad per metus gaus butą, gerą atlyginimą, puikias perspektyvas ateičiai, tačiau jauną, bet jau šalto ir karšto patyrusį vyriškį viliojo ne tai. Pagaliau kurso draugo dėka pavyksta įsidarbinti televizijoje. Iš pradžių Ervinas dirbo „Panoramoje“, vėliau perkeliamas į „Telefilmą“, kuriame darbavosi apie 22 metus. Ervinas ir šiandien džiaugiasi, kad jo rekomendacijos dėka ten pat pavyko įsidarbinti ir A.Naraškevičiui.– Dvidešimt penki metai televizijoje uždėjo savo antspaudą, nes apvažiuota visa Lietuva. Nėra rajono, kuriame nesu buvęs. Dirbdamas „Telefilme“ sukūriau 10 dokumentinių apybraižų, o viena jų netgi buvo pristatyta centrinei Maskvos televizijai. Gaila, bet 26 minučių filmas „Žirgas paviliojo“ Maskvai netiko tik dėl spalvų kokybės. Beje, 8-ajame dešimtmetyje daugelį siužetų apie Tauragės rajono kolūkius, gamyklas „Panoramai“ nufilmavau aš, nes, esant galimybei, niekada nepraleisdavau progos parvažiuoti į gimtinę. Po darbo Lietuvos televizijoje teko dirbti „Taurakalnio“ teatre, filmuotis Holivudo filmuose. Taip pat teko filmuotis ne tik Lietuvos kino, bet ir „Mosfilme“, Odesos ir kitose studijose. Dažniausiai man tekdavo vokiečių karių, karininkų, esesininkų vaidmenys. Lietuviškuose, klasika tapusiuose filmuose „Sodybų tuštėjimo metas“(režisierius Almantas Grikevičius) ir „Savaitgalis pragare“ (režisierius Vytautas Žalakevičius) irgi teko vaidinti vokiečių karininkus. Dabar esu sudaręs sutartį su Lietuvos aktorių agentūra, kuri atstovauja mano kūrybinei veiklai. Gaila, kad šiuo metu užsienio filmų kūrėjai aplenkia Lietuvą dėl neprotingai išaugusių mokesčių. Šiaip džiaugiuosi, kad be darbo sėdėti netenka. Bendradarbiavau su humoro laida „Ragai“. Žmonės parduotuvėse, troleibuse ar gatvėje mane atpažįsta ir kaip grupės „Die2kai“ narį. Stebiuosi pats, kad ši grupė tokia populiari. Net žvaigžde buvau vadinamas, – pasakoja iš Tauragės krašto kilęs aktorius. Apie Tauragę – Pastebėjau, kad daugelyje Vokietijos žemėlapių nėra pažymėta didesnių Lietuvos miestų – Panevėžio, Marijampolės, Alytaus, o Tauragė daug kur yra. Dar sovietmečiu straipsnyje apie „buržuazinius nacionalistus“ radau parašyta, kad jie susitiko Vakarų Berlyne, Tauragės gatvėje. Pamenu, teko savaitę filmuotis Berlyne, o kaip gailėjausi, kad neatsirado laiko apsilankyti šioje gatvėje. Tauragė – tai mano jaunystė, mano šviesūs prisiminimai, mano pamąstymai. Per Lietuvą žygiuojant brandžiam socializmui, sunaikintas Tauragės konvencijos paminklas, jo bronzinius rutulius nusivežė metalo surinkėjas Valiūnas. Ne vaidila Valiūnas, kitas… Prie Kudirkos paminklo persirėžė gerklę komunistas, talentingas Tauragės liaudies teatro režisierius, jau minėtas Juozas Grigas. Onore de Balzakas rašė, jog Tauragėje gėrė puikią arbatą. Gaila, kad Balzakas neparašė, kokia tai buvo arbata. Liūdna, kad Tauragėje nėra nei Balzako gatvės, nei arbatinės, bet, žinau, kad čia gyvena darbštūs žmonės, kurie myli savo gimtąjį miestą. Aš irgi su jais, – pakalbį baigė Ervinas.Aktorius Ervinas Peteraitis nejaučia metų naštos ir sakosi esąs laimingas. Jam smagu, kad gyvena pagal „eurostandartus“ suremontuotame bute, kad tuoj pavasaris ir jo laukia darbai kolektyviniame sode, džiaugiasi žmona ir sūnumis, Tauragėje gyvenančia seserimi Edita ir giminaičiais.