Mažai kas žino, kad žurnalistė ir rašytoja Zita Čepaitė (61), parašiusi tokias knygas kaip „Emigrantės dienoraštis: esė“, „Londono vėjas: romanas“, taip pat kilusi iš Tauragės rajono. Ji gimė nedideliame Mažonų seniūnijos Kasbarynų kaimelyje. Nors Zita Čepaitė jau 13 metų gyvena Anglijoje, tačiau Lietuvos ir Tauragės neužmiršta. Anglijos lietuviams skirtame portale Anglija.lt rašo straipsnius, vertėjauja raštu ir žodžiu įvairiose valdžios įstaigose – ligoninėse ir kalėjimuose, apskritai visur, kur tik prireikia pagalbos lietuviams.
Vienkiemis
Gimtieji Kasbarynai Zitai pirmiausia siejasi su vaikyste – erdvė, laukai, dangus ir svajonės. Maždaug iki dešimties metų mergaitė gyveno vienkiemyje, kur buvo senolio ūkis.
Didelis dviejų galų namas, palėpėje seni padargai, audimo staklės, nytys, vytys, linų bruktuvė. Smetonos laikų laikraščiai ir knygos, senas mokyklinis vadovėlis, iš kurio mokėsi skaityti ir kuriame aprašyti visi Lietuvos didieji kunigaikščiai.

Zita Čepaitė su seserimis (dešinėje – vyresnioji sesuo Irena, viduryje Zita, kairėje jaunesnioji sesuo Alvyra)
Gimtinė Zitai – ir bičių aviliai sode, zėringinės, antaninės ir kitokios obelys, ievos, šermukšniai ir arklių prakaito kvapas.
Žirgai ir senieji litai
Graudinasi, kai prisimena savo senolį, nešantį į ganyklą obuolių krepšį ar kriaukšlę duonos iš jo sovietų valdžios atimtiems ir nacionalizuotiems arkliams. Zitos senolio arkliai išsiskyrė iš kitų – tai buvo lieknų kojų juodžiai, kurie šnirpšdavo išplėtę šnerves ir mušdavo kanopomis.
Zita Čepaitė sako, kad ir pati tik neseniai iš mamos sužinojo juodžių paslaptį. Pasirodo, senelis buvo lenktyninių žirgų augintojas. Jo žirgai prieš karą buvo eksportuojami į Jungtinę Karalystę. Senelis neblogai vertėsi. Prieš Lietuvą okupuojant sovietams buvo pasistatęs didelį namą, turėjo santaupų.
Vaikystėje vietoj žaislų mažoji Zita asloje ridinėdavo sidabrinius litus, lankstydavo lėktuvėlius iš smetoninių obligacijų lakštų. Dabar rašytoja mano, kad būtent tada, kai vaikams atidavė kaip žaislą sidabrinius litus ir obligacijas, ir atėjo tas metas, kai jos tėvai susitaikę su tuo, kad amerikonai Lietuvos neišvaduos.
Gėlės
Būsimosios rašytojos vasaros, praleistos gimtinėje, visada pilnos pievų ir pačių įvairiausių lauko gėlių.
– Tai buvo tokios gėlės, kokias aprašė Vaižgantas, – sako Zita. – Žydinčios, dūzgiančios, kvepiančios.
Kodėl ji dabar, po šitiekos metų, kalba apie senolio vienkiemio gėles? Kaip sako rašytoja, Anglijoje madinga savo sodeliuose prie namų vietoj nuskusto žolyno įsirengti natūralios pievos lopinėlį.
Savo akimis mačiusi ir įsitikinusi, kiek kainuoja ir kiek pastangų reikia įdėti, kad pavyktų suformuoti bent šiek tiek kažką panašaus į tą pievą, kuri hektarais supo jos vaikystę, Zita stebisi:
– Viskas apsivertė aukštyn kojom. Tai, kas kadaise buvo natūrali kaimiečio aplinka, dabar tapo turtuolių prabanga.
Kitas prisiminimas – mama mintinai deklamuoja Maironį. Eilės mažai mergaitei taip pat buvo tarsi natūralios ekosistemos dalis.
Lašinių nostalgija
Gyvendama toli nuo gimtinės, Londone, Zita labiausiai pasiilgsta obuolių iš tėviškės sodo ir kaimiškų, natūraliai rūkytų lašinių:
– Galite juoktis, bet aš juos vadinu vaistais nuo depresijos ir įvairiausių psichosociopatologijų.
Tauragėje Zita baigė vidurinę mokyklą. Tai buvo metai, prisodrinti ateities lūkesčių, nesėkmingų įsimylėjimų. Juose liko įsirėžusi biblioteka kultūros namuose ant kalno:
– Tas pastatas su plačiais aukštais laiptas man buvo pats gražiausias visoje Tauragėje.
Zita vardija – Jūros pakrantė, Tauragės pilis ir Martyno Mažvydo mokykla, kuri, pasak rašytojos, po renovacijos atrodo labai gražiai. Ji džiaugiasi, jog gali pasigirti, kad šios mokyklos direktorius yra jos sūnėnas:
– Myliu savo gimtinę, bet čia toks dvilypis jausmas – jeigu reikėtų grįžti į Tauragę gyventi, tai nelabai traukia.
Zita į Lietuvą grįžta keletą kartų per metus. Paskutinį kartą lankėsi spalio viduryje. Džiaugėsi tikru geltonu rudeniu, kokio Anglijoje pasigenda.
Kai grįžta į Lietuvą, visada aplanko tėviškę. Dabar tai jos mamos ir brolio šeimos namai. Tiesa, tai ne tie patys senolio statyti namai, o namas gyvenvietėje. Per melioraciją visos sodybos iš palaukių ir pamiškių buvo iškrapštytos. Ne išimtis ir rašytojos šeima, kuri buvo priversta išsikelti į gyvenvietę.
„Tauragės išauginti“ – bendras „Tauragės kurjerio“ ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto viešosios komunikacijos specialybės studentų projektas. Studentų darbų vadovas – kūrybinio rašymo dėstytojas, doc. Rimvydas Valatka.