Baldininkų credo: „Ten, kur veda gyvenimas“

Baldų fabrikas „Alantas” veiklą pradėjo 1991 m. Dabar tai uždaroji akcinė bendrovė, 2003 m. įdiegusi tarptautinę kokybės valdymo sistemą ISO 9001:2000. 2004 m. – geriausia apskrities įmonė, 2005 m. pelnytas dar vienas pripažinimas: „Alantas” – sparčiausiai besivystanti įmonė tarp smulkiųjų ir vidutinių verslininkų. Gamybinių patalpų plotas – per 7000 kv. m. „Alanto” generalinis direktorius Juozas KNIUKŠTA atsako į „Tauragės kurjerio” korespondento Stasio Rožkos klausimus.  
– Kalbama, kad dabar, Jūsų produkcijai populiarėjant, baldų užsisakęs klientas jų turėtų laukti apie 3-4 mėnesius? – Netiesa. Baldai gaminami 4-6 savaites po projekto aptarimo (suderinimo). – Kur „Alanto” baldų populiarumo šaknys?  – Kai stipri konkurencija (ji reikalinga), sėkmę ir finansinį stabilumą mums garantuoja atsakinga, motyvuota, tiesiog padori pažiūra į darbą. Baldai perkami retokai. Bet juos įsigijęs žmogus savo namuose nori jausti subtilią estetiką, šilumą, jaukumą. Į namus pareiname pailsėti, atgauti jėgas. Mūsų baldai – funkcionalūs, jų apdaila traukia, „teikia šilumą”. Todėl mes pasirinkome šūkį „Ten, kur veda gyvenimas!”  – Jūsų bendrovės specializacija – baldų projektavimas ir gamyba. Apibūdinkite porą komplektų. – „Vaiva” – jaunatviška virtuvė iš plokštės. Tarp apatinių ir viršutinių spintelių siūlome papildomas atviras lentynas, kurios praktiškos ir puošia virtuvę, suteikia jai išskirtinumo, žaismingumo. Jus nustebins spalvinis ir konstrukcinis sprendimas. Ekonomiškai išnaudota virtuvės erdvė, stalas – ištraukiamas, su bėgeliais. „Asta” – iki detalių apgalvotas baldų išdėstymas, formų paprastumas ir virtuvės talpumas. Šis komplektas ypač patinka tiems, kurie mėgsta, kad viskas būtų tvarkingai sudėta į savo vietas. Virtuvėje pabrėžiamas minimalizmas, dėmesio neblaško nereikalingos detalės. Čia derinamos dvi medžiagos: faneruota ir dažyta plokštės. Modernus akcentas – virtuvės stalviršis iš lieto akmens, kuris išsiskiria tiek spalva, tiek patvarumu, tiek praktiškumu – kartu su stalviršiu išlieta plautuvė. – Kokie pardavimai, apyvarta? – Palyginti 2006-ųjų pirmąjį pusmetį su tuo pačiu šių metų laikotarpiu pardavimai padidėjo. Nenuvylė ir 2007-ųjų aštuonių mėnesių bendrovės finansinės-ekonominės veiklos dinamika. Apyvarta galėtų likti firmos komercinė paslaptis.   – Jauni specialistai emigruoja? – Ateina vyrų (pas mus jų – dauguma), kurie ieško darbo vardan paties ieškojimo. Darbo birža pasiuntė, žmona prispaudė ir taip toliau. Bet yra ir kitokių. Jie myli Tauragę, nusiteikę rimčiau. Jų neatbaido pirmieji žingsniai, „duobutės”. Tokie lieka, prigyja, savaime integruojasi į kolektyvą (turime 115 darbuotojų), pajutę baldininkų profesijos savitumą ir žavesį, tampa patikimais, solidžiais specialistais.  – Greta jaunų – gamybininkai veteranai, ar galėtumėte pavardyti keletą pavardžių? – 2007-ųjų gegužės 1 dieną „Alantas” šventė savo šešioliktąjį gimtadienį. Jei lygintume bendrovės amžių su žmogaus gyvenimu, jau turime „pasą”. Tarp kvalifikuotų, stropių, darbščių ir nuoširdžių darbuotojų – stalius Petras Skarbalius (13 metų darbo stažas), meistras Kazimieras Balčius, gamybos vadovas Eugenijus Gimbutas (po 12 metų), baldų lakuotoja Virginija Bartuškienė (11 metų), staliai Gintautas Mejeris, Saulius Petraitis, Arūnas Lipčius ir meistras Darius Jonušaitis (po 10 metų). Gegužės pirmąją visada lydi šilti sveikinimai, gėlės, vertingos dovanos, puiki nuotaika, kai esi tarp bendraminčių. – Jūsų produkcijos užsakovai – ne tik lietuviai? – Produkciją realizuojame Lietuvoje ir kitose šalyse. Štai, šalies statybinės firmos pas mus užsisakė 16 virtuvės baldų komplektų. Kauno „Akropolio” prekybos centro interjerui pagaminome baldų už pusę milijono litų. Turime klientų Airijoje. Viena švedų firma savo šalies viešbučiams pas mus pirks 130 virtuvės baldų komplektų (užsakymo vertė – per 1 milijoną litų.). Norvegams pagaminsime baldų už 100000 litų. Su anglais sudarėme sutartį, pagal kurią parduosime baldų už pusę milijono litų. Jie keliaus į įvairias Didžiosios Britanijos firmas. – Jei ištiko nelaimė, žmogus susirgo, išėjo iš gyvenimo Jūsų darbuotojo artimas, ar padedate? – Žinoma. Mirus baldininko šeimos nariui stengiamės visaip padėti. Be užuojautų, yra ir materialinės paramos teikimo tradicija. Sunkiu metu „Alanto” žmonės tikrai nesijaučia vieniši. – Ką apskritai manote apie paramą? – Esu teigiamos nuomonės. Verslo žmonės turi suprasti (jau yra tokių), kad savitikslis pinigo kalimas veda tik į visuomenės susipriešinimą: padėjęs kitam ir pats tampi turtingesnis.  – Atrodote gyvybingas, kupinas jėgų, bet ir tokie pavargsta. Kaip reabilituojatės? – Keliauju, slidinėju kalnuose. Mėgstu žaisti lauko tenisą (susirenkame Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos sporto salėje), norime, kad Tauragėje rastųsi bent vienas gerai įrengtas teniso kortas. Žaidžiu krepšinį. Būdų atsigauti daug. Svarbu judėti. Be to, nuolatos skaitau. Mėgstu istorinę literatūrą, psichologiją, nuolat mokausi anglų kalbos. Mokslinė literatūra padėjo atrasti japonų firmos „Toyota” gamybos valdymo sistemą, stilių. Tuos dalykus įdiegėme „Alante”. – Ką manote apie įstatymus – ar jie palankūs šalies verslui?  – Įstatymai ganėtinai tolerantiški. Bet mokesčiai – per dideli. Jie neskatina gamybos ir verslo dinamikos. – Ar dabartinė Tauragės rajono politinė valdžia gali įtakoti verslo plėtrą, bendruomenės gyvenimo kokybės gerėjimą? – Taip, žinoma. Tačiau rajono savivaldybė ar apskritis vienos pačios daug keisti negali. Jos turi veikti išvien su regiono verslininkais. Turime industrinį parką, bet tokių integruotų plotų, paruoštų gamybai ir verslui, Tauragėje tikrai privalėtų rastis daugiau. Tuos dalykus puikiai aprašė Teodoras Dreizeris. Savivaldybė turi ruošti verslui, gamybai naujų plotų, pasirūpinti infrastruktūra, o po to juos sėkmingai nuomoti arba parduoti. Verslo plėtra tiesiog būtina, nes jo dinamika Telšių, Marijampolės ir Tauragės apskrityse – išties apgailėtina.  – Priklausote Rotary klubui. Kam Jums to reikia?  – Rotariečiai vertinami įvairiai, bet jų veikla bendruomenei reikalinga. Parėmėme grupę tauragiškių, keliavusių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio takais vaizdingose Druskininkų apylinkėse. Kasmet prieš Kalėdas aplankome grupę neįgaliųjų, socialiai remtinų žmonių. Vežame žaislų, buities reikmenų, maisto produktų. Artėjančios šventės laukimas tampa prasmingesnis.- Girdėjau, kad nestokojate žurnalistų dėmesio. – O taip. Neseniai lankėsi „Alante” vienas žiniasklaidininkas. Sako: „Vyrai, dabar jūs atėjote į valdžią, tai savo firmose tvarkelę darote?” Paaiškinau, kad bendrovės teritorija buvo asfaltuojama ne už savivaldybės skirtas lėšas, o už pinigus, kuriuos baldų fabrikas gavo iš vieno Lietuvos banko (žinia, reikės mokėti palūkanas). Nesuprantu, kaip žurnalistas gali būti taip „pakilęs virš debesų”, kad nesuprastų, jog bet kuri investicija, tikslingai panaudota, puošia ne tik atskiros firmos kiemą, bet ir visą Tauragės miestą. O gal tokiems veikėjams ta Tauragė nė nerūpi, juk atsibastę iš kažkur.