Mieliausias prekinis ženklas – AB „Tauragės maistas“

Regiono verslo sėkmę lemia privati iniciatyva, veiklūs, sumanūs gamybos vadovai. Į žurnalisto Stasio Rožkos klausimus atsako AB „Tauragės maistas” generalinis direktorius Mečislovas LENKTAITIS. –  „Tauragės maistas” garsėja ilgaamžiškumu, senomis, tvariomis tradicijomis. Kaip sekasi šiandien? – „Tauragės maistas” veiklą pradėjo 1932 metais. Tarpukario laikotarpiu didžiąją produkcijos dalį eksportavo į Angliją, pokario metais – į Rusiją. 1999-aisiais buvo parengtas projektas ir pradėta naujo dešrų cecho statyba, kuri baigta 2002 metais. O pernai pastatyta moderni skerdykla. Bendrovė turi sertifikatus, leidžiančius eksportuoti produkciją į ES šalis ir Rusiją. Dalį mėsos gaminių, tarp jų ir šaltai rūkytą dešrą „Robinzono svajonė”, parduodame Airijoje, Vokietijoje, Estijoje. Tradicijų turime keliolika, svarbiausia – kaimiškų receptų mėsos gaminių serija, ypač mėgstama „juodoji” šoninė, karštai rūkytas senovinis kumpis.
– Ar dažnai prisimenate savo karjeros pradžią „Tauragės maiste”?  – 1991 metų liepos 1 dieną pradėjau dirbti paukščių cecho ekonomistu, vėliau – ekonomistų/finansininkų grupės vadovu. Nuo 1996-ųjų balandžio 1 dienos (neišsigandau, kad tai Melagių diena)- esu direktorius. Pramonės ekonomika – imlus, besikeičiąs, sudėtingas dalykas. Visąlaik, ypač dabar, reikia mokytis. Prisimenu, perimdamas komercijos direktoriaus pareigas, mokiausi iš dabar jau šviesaus atminimo pramonininko Antano Vyšniausko. Buvo geri, įdomūs laikai. Pamažėl, po kruopelytę kaupėsi žinios, patirtis, tolerancija. – Visados akcentuojate, kad gamybinės sėkmės nevalia planuoti, net svajoti apie ją be stiprios, darnios komandos. – Žmogus, jo požiūris, kolektyvo narių susiklausymas – be to nė iš vietos. Mūsų įmonė, kaip ir ne viena kita, žengė per duobes, buvo asortimento, net darbo atlygių menkėjimo metai. Tačiau doriausi, ištikimiausi žmonės nepabėgo. Jais labai didžiuojamės. Bendrovėje yra net 27 darbuotojai, kurie čia dirba per 30 metų. Tai Valentina Gailevičienė (darbo stažas pas mus – 46 metai), Virginija Matusevičienė (43 metai), Birutė Ramoškienė (41-eri metai), Ona Bartkienė (40 metų), Roma Dambrauskienė (38 metai). – Kokiomis nuostatomis vadovaujatės savo, kaip verslininko, kelyje? – Pirmiausia – sąžinė, teisingumas. Antroji norma: nedaryk kitam to, ko nenori, kad jis tau darytų. Tiesa, kartais kai kurie bendruomenės nariai mano, kad „Tauragės maistas” – labdaros organizacija. Taip nėra. Bet žmogui, patekusiam į nelaimę ar prispirtam socialinės bėdos, niekuomet neatsisakėme padėti. Gerbiu asmenybes (ne tik vadovus), kurie laikosi žodžio. Kartais versle žodinis susitarimas gali būti didesnė garantija nei notarinės kontoros raštas. Geras vadovas kaskart, bent sykį į ketvirtį, turėtų reikliai įvertinti savo ir darbuotojų galimybes. Gabesnį – pagirti, lėtesnį, tingesnį – pabarti, pasakyti kartų kritikos žodį. – Ar lengva įsidarbinti „Tauragės maiste”?  – Su kiekvienu, kuris užeina į „Tauragės maistą” ir pareiškia norįs pas mus dirbti, kalbuosi asmeniškai. Bandau suprasti atėjusiojo tikslus, motyvaciją. Jei žmogų domina tik, kaip anksčiau sakydavo, „ilgas rublis” – susitarti sunku. Tenka bendrauti su socialiai „paliegusiais”, bendruomenės atstumtais žmonėmis. Net su tais, kurie neseniai grįžo iš įkalinimo vietų. Kiekvienas turi teisę „atsistoti ant kojų” dar kartą, dirbti ir užsidirbti duonos kąsnį. Jei su pretendentu dirbti susitarti iškart nepavyksta, tai, jam leidus, vardą, pavardę, telefono numerį įrašome į darbuotojų fondo žurnalą. Atėjus tinkamam laikui ieškančiam darbo žmogui paskambiname, jis vėl kviečiamas pasikalbėti. – Koks pramoninis ženklas Jums mieliausias, geriausiai atskleidžia lietuvio skonį?  – Nėra abejonės, man brangiausias prekinis ženklas – AB „Tauragės maistas”. Žinome, kad ir Tauragėje, ir apskritai šalies bei užsienio rinkose jis įgijo rimtą, solidų vardą, turi „svorio”, nes mūsų mėsos gaminių produkcija tikrai neužsiguli ant prekystalių. Tarp kitų maisto ir gėrimų grupės ženklų išskirčiau uostamiesčio „Švyturį”. – Ar reikia apie save, tai yra apie firmą, kalbėti, garsintis? – Nesu reklamos vergas, bet apskritai į tokį produkcijos realizavimo paspartinimo būdą žiūriu teigiamai. Reklama, motyvuota, protingai pasverta – reikalinga. Bet būtina prisiminti, kad ji atsieina didelius pinigus. Šalies pakraštyje dirbančios įmonės reklama turi naudotis itin subtiliai ir racionaliai. Gal nebūsiu originalus, bet priminsiu, kad geriausia reklama – puiki, nepriekaištinga produkcijos kokybė. – Kaip manote – ar įstatymų leidėjai padeda kurti verslą, ar labiau trukdo jį plėtoti? – Politikai teisės aktus kepa kaip geros šeimininkės miltinius blynus. Bet nesusimąsto, nežino, ar tie įstatymai, jų pataisos, pataisų pataisos veiks realiame gyvenime. Apie maisto pramonininkų veiklą ekonomiškai žlugdantį PVM diskutuota nacionaliniu lygmeniu – niekas nesikeičia. Ponai vaidina, kad negirdi. Tegul Seimo nariai nuvažiuoja bent į Lenkiją, pasižiūri, koks ten tokią veiklą apmokestinantis PVM (VAT). Gal tada supras, kodėl ant mūsų valstybės prekystalių tiek daug lenkiškos mėsos produkcijos. – Lietuvos Respublikos pramonininkų konfederacijos kasmetiniuose konkursuose „Lietuvos metų gaminys” 2004 metais „Tauragės maisto” pagaminti šaltai rūkyti lašiniai buvo apdovanoti aukso medaliu. 2005-aisiais tokią pačią nominaciją gavo šaltai rūkytas aromatinis kumpelis ir karštai rūkytas senovinis kumpis. Kokie planai šiemet? – Rugsėjį konfederacija rengia tradicinę „Agrobalt” parodą. Kaune, Noreikiškėse. Vešime į ją kelis bendrovės gaminius. Gal laimėsime ir kokį medalį? Tikriausiai tuščiomis rankomis negrįžime.