„Vakarų salonas“ – loterija ir pardavėjams, ir pirkėjams

Turbūt nedaug yra žmonių, kurie nė karto nebūtų užsukę į dėvėtų drabužių prekyvietes, parduotuves. Šio verslo pabandžiusiųjų – šimtai, o dešimtys šeimų iš jo gyvena antrą dešimtmetį. Vakarų šalyse populiarios „antrų rankų“ parduotuvės pas mus vadinamos „labdarynais“, „skudurynais“ arba ironiškai – „Vakarų salonu“.

Įvairios nuomonės

Prekyba dėvėtais drabužiais jau nieko nestebina, tačiau nuomonių sulaukiama įvairių. Vieni ją atmeta kaip gėdingą reiškinį, liudijantį apie šalies skurdą. Kiti sako, kad jos dėka eiliniai šalies gyventojai yra palyginti gerai apsirengę. Prisimenu, kaip garsus lietuvis žurnalistas, atvykęs iš JAV į Tauragę 1997 metais, stebėjosi, kad per trumpą laiką į gerąją pusę pakito miestelėnų išvaizda, ir padarė išvadą, kad gyvenimas gerėja. Susirinkusieji nesiryžo išsklaidyti jo iliuzijų, kad krizės metu miestelėnų išvaizdą gelbsti sėkmingi apsilankymai „Vakarų salone“.

Prekyba dėvėtais drabužiais tapo tokiu įprastu reiškiniu, kad nieko neglumina Skaudvilės centrinėje aikštėje per Kalėdas papuošta eglė ir šalia vykstanti prekyba. Pirmą kartą tokį vaizdelį buvo galima išvysti prieš keletą metų buvusiame Žalgirių turgelyje, todėl jis buvo iškeltas į ūkinį turgų. Pradžioje dėl to piktinosi ir pardavėjai, ir pirkėjai. Dabar pardavėjai patenkinti – pirkėjai įprato čia ateiti apsipirkti, o pastarieji džiaugiasi itin dideliais „prekybos plotais“.

Pikantiškos istorijos

Sėkmingai apsipirkti „Vakarų salone“ reikia tokios pat sėkmės, kaip grybaujant ir uogaujant: vieniems sekasi, kitiems – ne. Tam reikia ne tik atsitiktinės sėkmės, bet ir atkaklumo, kantrybės, įgudimo surasti tą vienintelį reikalingą, gal kartais ir nelabai, bet geidžiamą drabužį.

Giminaitė pasakojo, jog atostogaudama Lietuvoje „Vakarų salone“ nebrangiai nusipirkusi gražų, geros firmos, visiškai naują kostiumėlį. Sutvarkytas jis atrodė taip įspūdingai, kad ryžosi apsivilkti eidama į vakarėlį, kuriame dalyvavo Vakarų šalių ambasadoriai su „antrosiomis pusėmis“. Viena ponia pagyrusi jos kostiumėlį ir paklaususi, kur jį pirko, kiek mokėjo. Pamelavo, kad dovanojo giminaičiai. Ambasadorienė konstatavo: „Jūsų giminaičiai labai turtingi“. Pasakojamos istorijos ir apie drabužių kišenėse rastas dideles pinigų sumas, brangenybes. Mano kalbinti prekeiviai sakė, kad pasitaiko rasti nedidelių pinigų sumų, ne itin brangių papuošalų, brangiausia – auksinė grandinėlė. Perkant uždarus maišus (5–6 litai už kilogramą, rūšiuoti drabužiai gali kainuoti iki 25 litų ir daugiau už kilogramą) dažniau pasitaiko nusipirkti visokio šlamšto – batų vienai kojai, suplyšusių drabužių, būsto valymui po remonto naudotų skudurų, sauskelnių.

Daugiausiai apie prekybą dėvėtais drabužiais papasakojusi moteris, nenorėjusi sakyti savo vardo, pavadinsime ją Violeta (beveik visi prekeiviai sutiko kalbėtis, bet nenorėjo sakyti vardų, nesutiko fotografuotis), į klausimą, ką prekeiviai daro su tokiomis atliekomis, atsakė:

– Nešame į šiukšlių konteinerius, deginame. Geresnius, bet nepaklausius drabužius dovanojame. Medvilninius skudurus pakuojame į maišus ir parduodame automobilių remontininkams detalėms valyti.

Siūlė patiems kurti darbo vietas

Violetos likimas panašus į daugelio kitų ilgamečių Tauragės prekeivių – dėvėtais drabužiais ji pradėjo prekiauti po pramonės įmonių žlugimo.– Likusiems be darbo liepė patiems kurti darbo vietas. Vieni ėmė prekiauti Gariūnų prekėmis, kiti – dėvėtais drabužiais iš Vakarų šalių. Pradžioje mūsų buvo saujelė, vėliau prisijungė daugiau prekiautojų. Dabar daug jaunų prekiautojų, – pasakojo Violeta. Kasdien prekiauja ir tauragiškių Jono ir Laimos šeima. Sutuoktiniai sakė, kad jiems sekasi neblogai. Jų koziris – daug nebrangių prekių: kasdieniniai ir darbo drabužiai, patalynė, užuolaidos, rankšluosčiai, avalynė ir gera vieta – aptvertas kampelis.

– Mes šia vieta esame labai patenkinti, dėkingi turgaus administracijai, kad galėjome ją išsinuomoti, turime lyg mažą savo turgelį, – sakė Jonas.

Pirkimo bangos – periodinės

Šeštadienį turguje pirkėjų buvo daug. Įsikūrę arčiau vartų sakė, kad prekyba sekasi neblogai, stovintieji toliau, jog šiaip sau. Mat daugelis pirkėjų apsipirko turgaus pradžioje, be to, prekeivių nuomone, tądien negalėjo labai gerai sektis, mat mėnesio pabaiga, žmonės mažai beturi pinigų, be to, daugelis buvo pasiryžę atžaloms šį tą nupirkti Gariūnų prekių turgavietėje, nes neretai vaikai mokykloje varžosi pasirodyti su drabužiais, pirktais „Vakarų salone“. Šis kompleksas labiau kamuoja vaikus iš nepasiturinčių šeimų, o galintieji pirkti bet kur ir bet ką „Vakarų salone“ drąsiai įsigyja išskirtinių drabužių.

Turgaus stebuklai Net trumpai pabuvus turguje gali pastebėti įdomių vaizdelių. Panašių daiktų kaina pas skirtingus pardavėjus gali skirtis keletą kartų. Kantrūs pirkėjai, mėgstantys pasirausti „centinėse“ ar „litinėse“ krūvose, gali nemažai laimėti. Viena moteris po litą pardavinėjo būrį pirkėjų priviliojusius drabužius: megztą puspaltį, siuvinėtą sijoną, palaidinukes, marškinėlius. Kita už palaidinę prašė 50 litų, ją matavusis pirkėja nieko nesakiusi daiktą padėjo atgal.

Tačiau turguje daugiau laimingų pirkėjų. Jauna mama džiaugėsi sūneliui už keletą litų nupirkusi žaidimams tinkamas neperšlampamas kelnes (tokių jokioje parduotuvėje nerasi).

Ūkininkų šeima pirko visą glėbį striukių po tris litus. Mama paauglei dukrai pirko madingus striukę, palaidinukę ir džinsus. Už viską sumokėjo tiek, kiek būtų mokėjusi vien už naujus džinsus, kokių pilna mieste. Vaikinukai prisipirko megztinių, džinsų, marškinėlių. Iš turgaus retas grįžta tuščiomis, kartais galbūt nusiperka ne tai, ką ketino. Galbūt tai ir bus dar viena nesėkmė, bet nebrangiai kainuojanti, o kitą kartą tikrai pasiseks.

Gali būti aktualu: darbo rūbai