Vasariška išvyka į Aukštaitijos dvarus (II dalis)

Nors vasara jau baigiasi ir rugsėjo 1-oji visai ant nosies, galima paskutines dienas išnaudoti smagiam laiko praleidimui. Kol orai dar rudeniškai nesubjuro ir nespaudžia šaltukas, verta aplankyti įdomias Lietuvos vietas, pavyzdžiui, senąsias dvarvietes Aukštaitijoje, kurios išsiskiria savo kitoniška architektūra.

Praėjusį savaitgalį rašėme apie žurnalistės aplankytus dvarus ir jų griuvėsius, kurių kiekvienas tikrai įdomus ir išskirtinis. Vienodų dvarų rasti tikrai nepavyko, nors vienijančių bruožų esama – kone kiekvienas dvaras šalia turėjo parką, iš kurio šiuo metu likę seni didžiuliai medžiai. Kai kur tvarkoma, kitur nelabai – turbūt viskas priklauso nuo šeimininko. Taigi šiandien siūlome apžvelgti kelionės tęsinį – prieš akis dar keturi dvarai.

Alančių dvaras

Rašoma, kad šie Panevėžio rajone esantys dvaro griuvėsiai mena XIX amžiaus pabaigą. Iki nacionalizavimo ši vieta priklausė Rudaminų giminei.

Iki dvaro atkeliavome neilgai pavažiavusios žvyrkeliu. Visai šalia kelio stovi ženklas, informuojantis apie dvaro griuvėsius.

Alančių dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka

Kad ir kokius didingus laikus mena ši vieta, dabar ji ganėtinai apleista. Aplink dvaro sienas (taip, liko tik tiek) ganosi karvės. Žolė nušienauta, tačiau būtų kur kas patraukliau, jei būtų nušienauta ir palei pat pastato griuvėsius.

Išdrįsome ir užeiti į griuvėsius. Pramintais takais ėjome iš kambario į kambarį. Nei stogo, nei lubų nelikę. Apie tai, kad kadaise čia buvo ir antras aukštas galima numanyti tik iš sienų aukščio ir langų. Griuvėsių viduje – tikros lietuviškos džiunglės.

Taujėnų dvaras

Pirmasis tądien aplankytas tvarkingas, išlaikytas, prižiūrėtas dvaras pasitaikė vakare. O kadangi vykome šeštadienį, tai darbo laikas buvo pasibaigęs ir vidun patekit mums nepavyko. tačiau prie vartų sumokėjus po 3 eurus mus įleido apžiūrėti nuostabų sodą.

Tai tikrai labai prižiūrėta vieta, gal jau daugelio ir aplankyta.

Taujėnų dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka

Kad dvaras pritaikytas komercijai matyti iš to, kad oranžerijoje vyko vestuvių šventė. Kitame pastato gale veikė kavinė su lauko terasa.

Šį dvarą iki pat sovietmečio valdė Radvilų giminė. Klasicistinio stiliaus rūmai su didžiuliu angliško stiliaus sodu. Taip aprašoma šio dvaro istorija oficialiame Taujėnų dvaro internetiniame puslapyje.

Viską apžiūrėjusios nutarėme, kad kitą kartą šią vietą norėtųsi pamatyti ir iš vidaus. Tikrai verta dėmesio vieta.

Siesikų pilis

Turbūt pats įdomiausias iš visų išvykos metu aplankytų objektų pasirodė besanti Siesikų pilis. Didelė, senoviškai mažais langeliais, bokšto smailė, sunkios durys. Ir šis šiek tiek gremėzdiškai atrodantis senovinis statinys įsikūręs nuostabioje vietoje – ant ežero kranto. Visą nuotaiką dar įdomesne ir mistiškesne pavertė artėjantys audros debesys. Ši pilis labiau primena tvirtovę, nei pilį ar dvarą.

Siesikų pilis. Mortos Mikutytės nuotrauka

Istoriniai šaltiniai teigia, kad tai vienas iš retų nuo Renesanso laikų išlikusių statinių. Pilis turėjo ir tris iškastus gynybinius griovius, susijungiančius su ežeru.

Šis įdomus objektas atviras lankytojams darbo valandomis. Tad šįkart pavėlavome ir vidun nepatekome. Nepaisant to, vien piknikas šalia ežero prie tokio pilies vertas kiekvienos kelionės minutės!

Žeimių dvaras

Jonavos rajone esantis Žeimių dvaras mums buvo gan sunkiai randamas. Niekaip nepavyko, kol nesusiradome dvaro adreso ėmėme ieškoti su navigacija, važiuodamos nuošaliomis miestelio gatvėmis.

Dvaras privatus – apie tai įspėja prie kadaise buvusių puošnių vartų kabantis užrašas su nurodytu lankymosi laiku. Aišku, mes pavėlavome, tačiau buvome įžūlios ir visgi nuėjome apsidairyti bent po sodą.

Žeimių dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka

Mus pasitiko languose deganti šviesa. Netrukdomos ir pačios netrikdydamos kitų ramybės apėjome aplink. Internete radome duomenų, kad šis dvaras statytas XVIII a. pabaigoje. Kitoje pusėje labai įspūdingai atrodo didžiuliai laiptai. Rašoma, kad jie pristatyti tik XX a. pradžioje.

Gausu vaizdo stebėjimo kamerų, matyt, ne tik gyvenama, bet ir tvarkomasi atsakingai. Tą įrodo statybininkų pastoliai prie pastato. Tiesą pasakius, apėmė dviprasmiškas jausmas – gerai, kad unikalus dvaras tvarkomas ir prižiūrimas, bet ar dėl privačios nuosavybės jis netaps uždaru ir paslėptu nuo pašalinių akių?