Apie diskusijas TS-LKD viduje

Savaitgalį vykusiame partijos tarybos posėdyje konservatoriai pasidalijo santykinai į dvi stovyklas – landsbergininkus ir kubilistus. Landsbergininkus ryškiausiai atstovavo pats V.Landsbergis, susikoncentravęs ties dabartinių jaunų ir aplink A.Kubilių susitelkusių žmonių kritika, jis pabrėžė partijos (suprask, buvusios valdančiųjų, susitelkusių aplink A.Kubilių grupės partijoje) atitrūkimą nuo visuomenės, nuo tų problemų, kurios yra jautriausios žmonėms: „Bet juk svarbiausia yra kasdieninė partijos laikysena – kokie mes esame, kaip mes atrodome. Per visus ketverius metus ir ypač jautriais visuomenei klausimais“.
Konservatorių garbės pirmininkas tokiu būdu pabandė atskirti save bei dalį konservatorių nuo tos partiečių grupės, kuri, jo manymu, kreipia dėmesį į ekonomiškai reikšmingas, tačiau eilinių žmonių atžvilgiu šaltas veiksmų programas: „Labai aišku, kad socialiniai klausimai nebuvo labai mums rūpimi dalykai. Mums rūpėjo energetika, mums rūpėjo mokesčių sutvarkymai, subalansavimai, valstybės bankroto išvengimas, mes daug dalykų patvarkėme, bet patvarkėme vienašališkai, vienpusiškai, susikoncentravę į tuos dalykus, kurie nebūtinai lėmė rinkėjų palaikymą“.Kita vertus, V.Landsbergis sukritikavo ir rinkimų kampaniją, kuri, jo galva, buvo nevykusi, nes tos problemos, kurios turėjo būti konservatorių dėmesio lauke (Garliavos problema) tokiomis netapo. „Drąsos kelio“ projektas, anot jo, buvo konservatoriams priešiškas projektas, kurio tikslas buvo vienas – skaldyti dešiniųjų gretas. Ši retorika ateina dar iš anos Seimo sesijos, kai skilimas konservatorių partijoje tarp nuosaikiųjų ir radikalų, susitelkusių aplink G.Songailą, iškilo į viešumą. Tada irgi buvo kalbama apie blogio jėgas, skaldančias partiją.Matyt, su amžiumi ima dominuoti, ryškėja viena V.Landsbergio savybė – liguistas įtarumas tų atžvilgiu, kurie nedemonstruoja supratimo jo sakymui ir ignoruoja partijos politinės tarybos (vėlgi dažniausiai jo paties inicijuotus) sprendinius, sušvelnina juos ir net veikia kitaip nei yra pasakyta.Garbės pirmininkui akivaizdžiai trūksta aštrios kovos bei atvirų priešų. Su jais būtų taip lengva – apvadinai marsiečiais, rusų šnipais, išdavikais ar dar kaip nors poetiškiau, ir varyk išsijuosęs, o čia, žiūrėk, ir kiti perims tą pačią retoriką, ir nauja suokalbio teorija bus sukurpta.Bet priminkime visiems – demokratija reiškiasi ne tada, kai laimi geriausi (o kas geriausi, kai tiek daug skirtingų nuomonių?), o tada, kai gerbiamos ir puoselėjamos visos nuomonės, kokios skirtingos jos bebūtų. Tokia politinės tolerancijos ir politinės kultūros sąlyga, be jos bet kokia politinė valdžia bus tik širma, už kurios slėpsis diktato ir neapykantos režimo daigai.