Beprasmiška „Drąsos kelio“ ateitis

Kai partija kuriasi ne todėl, kad egzistuoja aiškus ir politiškai motyvuotas ideologinis bei politinis interesas, o tik siauras argumentas, organizatoriams tarnaujantis pretekstu vadintis partija, mes negalime tikėtis kažko politiškai reikšmingo. Tokių vieno klausimo ar vienos idėjos politinių organizacijų būdavo visada. Tiesiog „Drąsos kelias“ sugebėjo daug intensyviau išnaudoti žiniasklaidos mechanizmus savo struktūros bei atskirų partijos narių eksponavimui viešumoje.
Bet štai rinkimai baigėsi, partija tapo seimine, net gali formuoti frakciją, ir mes jau nieko negirdime apie drąsų „Drąsos kelio“ politinį veikimą. Partijos generalinis tikslas buvo laimėti rinkimus, o ne įgyvendinti kažkokias socialines ar politines strategijas šaliai. Rinkimai laimėti, nors ir ne lauktinu rezultatu, bet tikslas santykinai pasiektas. Todėl ateityje mes regėsime geriausiu atveju tik atskirų į Seimą pakliuvusių šios partijos atstovų balsus – neryškius, nedrąsius, strategiškai bereikšmius ir politiškai tuščius.Bet didžiausia tikimybė, kad nesant nei bendrai idėjai, nei aiškiam tikslui ir tuo labiau turint frakciją, kurioje yra be galo skirtingas politines bei gyvenimiškas vertybes turintys žmonės, ši partija suirs ir išsivaikščios savo keliais. Na, o frakcija, matyt, irgi gyvuos neilgai.Dalis jos atstovų visada reiškėsi kaip TS-LKD šalininkai ar simpatikai, todėl nenustebsiu, jei A.Patackas, V.Vasiliauskas ir net tikėtina A.Stancikienė ir J.Varkala prisiglaus prie artimiausių jiems konservatorių. Bet tikrai nemanau, kad P.Gylys eis į dešinę, jam lemta ieškoti atramos kairėje, ir čia LSDP jam yra natūraliausia prieglauda po nesuprantamų ir politiškai nepaaiškinamų jo kaprizų ir spyriojimųsi.  V.Matulevičius visada turi galimybę susieti save su „Tvarka ir teisingumu“ ar net su LSDP, tai jau jo „supergudrios“ taktikos reikalas, bet net ir jis, matyt, nenutuokia, kaip artimiausioje ateityje jį ištiks nauja politinė simpatija kitai politinei jėgai.Belieka N.Venckienė, kuri niekam nereikalinga, jos teisę neigiantis elgesys bei nepolitinis kalbėjimas, artimas kvailybės sakymui, nieko nevilioja, todėl mes ją regėsime visada vienišą, įdomią tik kaip naują humoro laidų personažą, bet ne rimtą ir tuo labiau drąsų politiką.Štai ir visa „Drąsos kelio“ istorija, suviliojusi naivius ir emocingus rinkėjus, taip ir nesupratusius, kad jų jausmai šiai partijai tebuvo rinkiminis penas kelyje į galimą valdžią, kaip kraujas vampyrams, norintiems gyventi amžinai.