Jonas Liorančas: „Tvartelis ant šventovės pamatų“

Su Lietuvos sąjūdžio pirmojo Seimo nariu, vienu Sąjūdžio grupės Tauragėje kūrėjų ir pirmininkų, visuomenininku Jonu Lioranču artėjančio Baltijos kelio 25-mečio norisi ne tik dalintis prisiminimais. Baltijos kelio idėją šiandien jis vertina nevienareikšmiškai, o į jo 25-mečio paminėjimo renginius tvirtina neisiąs. 
– Buvote aktyvus Sąjūdžio dalyvis, aktyviai įsijungėte į Baltijos kelio organizavimą, dalyvavote šioje analogo pasaulyje neturinčioje akcijoje. Kokie prisiminimai brangiausi iš anų, tokių, atrodo, dar nesenų laikų?– Atrodo, viskas vyko taip neseniai, tačiau… vyresni anų dienų liudininkai jau guli smėlio kalneliuose. Spėjo užaugti nauja karta – Sąjūdžio metų vaikai dabar jau savo vaikus augina, ir baisiausia, kad juos augina jau ne Lietuvoje ir ne Lietuvai.Anas laikas pateikė daug įstabių dalykų, tuomet sudrebinusių žmonių širdis ir protus. Neįmanoma žodžiais apsakyti to jaudulio, kuris tarsi galingos liūties vandenys kiaurai permerkdavo: taip buvo mitinge Vingio parke ir  Sąjūdžio pirmajame suvažiavime, Vasario 16-osios iškilmingame minėjime Kaune 1989 metais ir Baltijos kelyje…– Ar tiesus Baltijos kelias, kaip tada visiems atrodė, nevirto duobėtu ir dulkėtu keleliu?            Jeigu taip, tai kodėl taip atsitiko?– Baltijos kelias, kaip ir kiekviena vakarykštė diena, yra praeitis ir mums jau nepriklauso. Taip jau yra, kad žmogui priklauso vien tik šiandiena, rytojus dar nepriklauso. Taip ir su Baltijos keliu: tada jis buvo ta šventa vieta, į kurią Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės šviečiančiais veidais, it piligrimai, pilni meilės tėvų žemei, tikėjimo ateitimi ir vilties tapti visaverčiais savo krašto piliečiais, sutartinai, kad būtų tvirčiau, rinkosi kloti pamatus savo ateities keliui, nepriklausomų valstybių šventovėms.Ką matome šiandien? Baltijos kelio nėra, nes jis išsišakojo į tris atskirus kelelius. Nežinau, kaip sekasi estams ir latviams, o apie mūsų – Lietuvos kelią – galime pasvarstyti, koks jis yra: ar smagu juo keliauti, ar pastatėme šventovę ant Baltijos kelyje paklotų pamatų. Išeikime į gatvę, atidžiai pažvelkime į žmonių veidus ir negudraudami, neišsisukinėdami sąžiningai sau atsakykime: ko daugiau juose – ramybės, džiaugsmo, pasitikėjimo, optimizmo, šypsenos ar nusivylimo, abejingumo, skausmo, susirūpinimo, nevilties, liūdesio. Gatvėje nėra vaidybos, veiduose atsispindi tai, kas glūdi širdies gelmėje. Taip gauname akivaizdų liudijimą, kad mūsų kelias pilnas gilių duobių ir painiavos.                                   – Girdėjau, kad jūs nedalyvausite Baltijos kelio 25-mečio paminėjimo renginiuose? Kodėl?–  Taip, yra dalis tiesos. Šiuo atveju pasilieku nuošalyje, nes siūloma Baltijos kelio paminėjimo  samprata, mano požiūriu, yra nemažai daliai Lietuvos žmonių, būtent tai, kuri savyje labiausiai išsaugojo Baltijos kelio dvasią, užgauli ir todėl nepriimtina. Šiandien ne tušti postringavimai apie Baltijos kelią, o šio kelio dvasios ir gyvasties išsaugojimas, stiprinimas ir nešimas jau į Lietuvos kelią turėtų rūpėti.Ko verti postringavimai ir šmėkliški vaidinimai tų, kurie su didžiausia neapykanta visokiais būdais niekino, dergė ir tyčiojosi iš žmonių, su Baltijos kelio dvasia ir orumu pakilusių ginti Lietuvos gelmes, aplinką ir vandenis, ar ėmusių rinkti parašus dėl referendumo?  Kaip galima stovėti vienoje gretoje su tais, kurie šiuo metu vykdo žmonių įbauginimo politiką ir dėl to rezga teismines represijas prieš Baltijos kelio dvasios puoselėtojus, padėjusius rengti referendumą? Kaip galima būti bendrininku tų, kurie taip aršiai agitavo žmones nedalyvauti referendume, t.y. nevykdyti pilietinių pareigų, kitaip sakant, nebūti Lietuvos piliečiais?Suprantama, kai svarbiausių valstybės institucijų autoritetas nulinis, ir jų vadovai, bijodami savo žmonių, net į bažnyčią, tarsi į pavojingą plėšikų lindynę, išdrįsta atkiūtinti tik apsistatę apsauginiais, kai valstybės prezidentės inauguracijos iškilmės sudomina vos keletą prašalaičių, prasideda rypavimai apie Baltijos kelią bei valdžios ir tautos „vienybę“.  Nenoriu būti avinukas ir klausytis graudulingomis krokodilo ašaromis apsipylusių vilkų rypavimo apie savo tyriausią meilę ėriukams ir jų mėsytei.Taip, aš prisiminsiu ir savyje paminėsiu Baltijos kelio 25-metį. Vienas. Be šmėklų ir tuščių postringavimų, nedalyvausiu dviveidiškame spektaklyje apie visuomenės ir valdžios „vienybę“.– Kas labiausiai jus nuvylė: politikai, Lietuvos vadovai, visuomenė?– Pirmiausia, visuomenės nestatau į vieną gretą su politikais ir valstybės vadovais, kurie, pastatydami barikadas, griežtai atsiribojo nuo visuomenės ir išstūmė ją į kitą barikadų pusę. Ir statusas jų skirtingas: valstybėje visuomenė yra vienintelis tikrasis šeimininkas (tai įtvirtinta Konstitucijoje), o politikai ir vadovai – tik visuomenės valios vykdytojai. Deja, Lietuvoje ši auksinė taisyklė arba valstybės karališkas rūbas politikų bei vadovų pastangomis pakeistas į sukandijusius išvirkščius kailinius. Nualintai ir paniekintai visuomenei kol kas lieka vien užuojauta.– Kur mes tuomet einame, kur nueisime, jei jau iš Baltijos kelio išėjome į duobėtus kelelius?– Ant Baltijos kelyje paklotų pamatų privalėjome pastatyti valstybės šventovę, o tikrovėje pastatėme tvartelį orveliškam gyvulių ūkiui su didžiausia korupcija, didžiausia emigracija, su daugiausia savižudžių, kur bet koks sumanymas ar darbas būtinai baigiasi afera… Išrinktieji įtikinėja, kad ūkyje sutryptas takas iš tvartelio į diendaržį yra išganingasis kelias į moderniąją Europą, kur mūsų laukia keistos žmogystos, net nesuvokiančios, kas esančios, vyrai ar moterys, tačiau isteriškai klykiančios apie savo teises, bet neprisiimančios pareigų ir nepripažįstančios jokios atsakomybės. Štai ten ir nueisime.– Kokias matote perspektyvas, ką, jūsų manymu, reikia daryti? Ar ne per vėlu ką nors keisti?– Kad atsakytume į šiuos klausimus, nereikia būti nei ekstrasensu, nei burtininku. Dar kartą išeikime į gatvę ir dar kartą žvilgtelkime į praeivius. Ten rasime ir atsakymus į šiuos klausimus. Mūsų atidus žvilgsnis iškart pastebės, kad ieškančių lopšio beveik nesimato. Prošal eina ir eina daugiausia tik tie, kuriems aktualios karstų kainos. Štai ir atsakymas dėl perspektyvų. Ar per vėlu ką nors keisti? Atsakymui prisiminkime taisyklę, kad visuomenės pasikeitimui iš mirštančiosios į augančiąją nepakanka dešimtmečių ir net šimto metų..– Kokį Lietuvos scenarijų jūs būtumėte kūręs, o gal ir buvote sau sukūręs prieš 25-erius metus?– Prieš 25 metus mes visi sau kūrėme Lietuvos ateities scenarijus. Tikėjomės pastatyti valstybės šventovę, kurioje niekas nesėdės ant sprando, bus daugiau teisingumo, padorumo, žmoniškumo, neliks privilegijų… Ir niekas nesitikėjo, kad savi fakyrai šventovę išmainys į tvartelį.