Lietuvos politiniai mitai: jie yra ir mes jais gyvename

Kalbėdami apie politinę mitologiją, šiandien galime rasti daug pasikartojančių mitologinių elementų. Nuo pat Sąjūdžio laikų galime stebėti tuos pačius politinės fantazijos fantomus, kurie naujoje politinėje situacijoje įgyja gal kitą ideologinį-vertybinį vektorių, tačiau neišnyksta. Kad ir tokia mitologema, kaip politinės tvarkos vizija, sietina su vieninteliu teisingu gelbėtoju ar šeimininku.
Mitologizuotai tikrovei būdinga tai, kad jos nešėjai nereaguoja, atmeta racionalius, logiškus ir nuo iliuzinių vertinimų atsietus argumentus. Jie a priori selektyviai regi mito galimybių išraiškas, užuominas ar atspindžius realybėje, o priešingus argumentus suveda į jų įsisavintos tariamosios realybės laužymo ketinimus. Kritikuojantys tampa įtartini. Abejojantis įvardinamas priešu. Mito palydovu tampa lūkestis ir viltis, todėl bendras visų politinių mitų variantų algoritmas galėtų būti banaliai paprastas – gėris kovoja su blogiu ir jį nugali arba jau greitai nugalės…Lietuvoje politinių mitų užgimimas bei jų nunykimas (tai nėra joks lietuviškas išskirtinumas ar specifika) sietinas su mūsų gebėjimu turėti nemenką rinkinį tam tikrų ambicingų lūkesčių, t.y. manyti apie politinės aplinkos gebėjimą realizuoti tam tikras programas, kurios, daugelio nuomone, yra pozityvios ir reikalingos, kita vertus, mes linkę manyti, kad esame pakankamai aktyvūs bei kritiški ir todėl gebame pakankamai kvalifikuotai vertinti  politines situacijas ir teikti savo apibendrinimus kaip racionalias idėjas viešumai. Taigi mūsų vertinimai bei galimybių modeliai, kuriuos diskutuojame politiniame lauke, yra, kalbant Raul Girardet žodžiais, tarsi „ekranas, įsiterpęs tarp faktų tiesos ir pažinimo reikalavimų“.Politiniam mitui mes suteikiame daug reikšmių ir galimybių, kartais net nesuvokdami, kad konstruojame mitą iš to, kas mums tiesiog atsitiktinai pasitaiko po ranka. Tada išnyra revoliucingi reikalavimai aktyvumo skatinimui ar provokavimui, kurie patys egzistuoja tik kaip provokacija ir per provokacijas.Kalbėdami apie politinius mitus, neturime užmiršti, kad jie visada yra tam tikra realybės (politinės realybės) deformacija, kuria lengva patikėti ir gyventi ja kaip vienintele tikra ir vertinga politinio gyvenimo forma. Joje mes galime sukurti tvarkos ar aiškumo konstrukcijas, kurios pagaliau nuramina sutrikusią sąmonę, užgožia vis didėjantį aplinkos chaoso pojūtį, nukeldamos mus į kitą būtį, atspindėdamos ne tiek politines realijas ar situacijas, kiek mūsų negebėjimą gyventi realybėje.Neužmirškime ir mobilizacinės mito reikšmės: ji reikalinga tiems, kurie skatina mitus, kuria juos, nes tai leidžia susigrupuoti, organizuotis mitą pripažįstantiems (ne visad sąmoningai, tačiau visada pakankamai teatralizuotai ir emocingai). Čia svarbios tampa pavienės detalės; faktai, sąsajos, vardai bei simboliai, vertinimai ir emocinės bei estetinės detalės. Jas jungiant į logines-emocines grandis kaip kaleidoskope formuojasi aktualaus mito kontūrai. Taip sukuriama vientisa įvykio ar vaizdo dekoracija, kurioje realybė ir fantazija gyvena kartu ir teisėtai. Tokioje terpėje herojus yra lengvai valdomas ir kontroliuojamas tų, kurie siekia, kad mitas taptų supratimo bei vertinimo pagrindu.Manęs gali paklausti, kas gi tas autorius, lėlininkas ar politikos režisierius? Deja, mitas neturi autoriaus, kaip sakoma – daina liaudies, ir ją atlieka autorius… Na, o tas, kuris inicijuoja mito pradžią, užuomazgą, greitai praranda galimybes kontroliuoti mito raidą ar kryptį.