Mero kėdė – ne sostas

Visokių merų buvo, o pastarąjį dešimtmetį – Pranas Petrošius. Visur ėjo, dalyvavo, kalbėjo. Žmonės, atrodo, jį gerai įsidėmėjo. Iš darbų – taip pat. Sukosi, kaip mokėjo, kaip galėjo – su savo bičiuliais socialdemokratais, visa savivaldybės taryba, merijos kolektyvu. Kas padaryta, visi tauragiškiai ir miesto svečiai mato. Prieš rinkimus geriau įsižiūrėjome ir į kitą kandidatą į rajono merus – vieną pirmųjų Tauragės verslininkų Sigitą Mičiulį („Bremena“). Kažkada jis buvo aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvis, dabar – Liberalų sąjūdžio narys. Kas domisi sportu, žino, kaip Sigitas padeda jį populiarinti. Kovo 1 d. tapo finalininku „rungtynėse“ dėl mero posto. Kovo 15 d. – finalas. Ne su krepšinio kamuoliu, o išbandant ir jo, kaip būsimo rajono šeimininko, gabumus. Atrodo, kad  rajono savivaldybės taryba apskritai praturtės darbščiais ir pareigingais žmonėmis, todėl Tauragė vis solidžiau ir gražiau atrodys.
Vaikštau po miestą, susitinku pažįstamų dar iš anų laikų. Pasikalbame. Giria besikeičiančią Tauragę, bet ir sielvartauja dėl to, kas tapo griuvėsiais – juk galėjome kažką išsaugoti, protingesni, turtingesni būti? Mano gimtoji Daržų gatvė vis tokia, kokia buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą – duobėta, be šaligatvių. Tik sodybos šaunesnės. Laisvės gatvės, kurioje gyvenu, prieš porą metų vieną šaligatvį trinkelėmis išgrindė, kito – kol kas ne. Bet paskaičiau: socialdemokratų veiklos programoje abi gatvės įrašytos. Jei jose dar sulauksiu permainų – gerai. Daug vertinimų, komentarų bene paskutiniajam mero užmojui – tiltui pėstiesiems ir dviratininkams per Jūrą. Viršutinį pakrantės taką, sutvarkytą nuo vadinamojo doto iki „Versmės“ gimnazijos, visi giria, siūlo taip sutvarkyti ir kitą to tako dalį – iki didžiojo tilto. Bet labai reikalingas, tiesiog būtinas visos Jūros pakrantės išvadavimas nuo piktžolių. Kad neatrodytų prasčiau, kaip dabar atrodo Jūros pakrantė nuo didžiojo tilto iki užtvankos. Trūks plyš, bet tą gėdingą mums visiems ir Tauragei piktžolyną reikia sunaikinti – kiek nervų ir pinigų tai bekainuotų. Iš pradžių – bent dalgiais, krūmus, genėtinus medžius – kirviais, pjūklais. Gal ir pakrantės įdirbimui, žolės pasėjimui laikas greičiau ateis. O mažasis, naujasis tiltas? Sakoma, kad mums reikia turėti kantrybės, žvelgti į ateitį. Už to tilto, anoje Jūros pusėje, turės kažkas patrauklaus būti. Ne tik Butkeliai (gal su gražiais gėlių darželiais), Taurų „laipiojimo po medžius“ parkas, mūsų verslininkų rūpesčiu atstatytas istorinis paminklas, skirtas 1812 m. Tauragės konvencijai. Gal ta ateitis susieta su už Jūros jau daug metų nenaudojamu, irgi piktžolėmis apleistu plotu, vadinamu hipodromu? Tai čia prie prezidento Antano Smetonos jodinėjo raiteliai, čia tas prezidentas 1937 m. tiems raiteliams įteikė Trečiojo dragūnų pulko vėliavą. Gal kas jau svarsto, ką čia reikėtų įkurti – kokių nors užsiėmimų, sporto varžybų, pramogų, karuselių, supynių ar kitokį centrą. Tada tauragiškiai, maži ir dideli, per mažąjį tiltą būriais plūstų į kitą upės pusę. Būtų gerai, kad to nereikėtų dar ilgai laukti.Jei jau vaikštome palei Jūrą, tai, pretenduodami į merus, pamatykime ir prie vasaros estrados telkšančius du apleistus vandens telkinius. Kas galėtų juos išvalyti, sutvarkyti krantus, gal ir kokios žuvies įleisti? O dabar porą minučių paeikime Versmės gatve. Tuoj ji darys posūkį, o štai čia, dešinėje pusėje, – visokių peraugusių, griūvančių, pūvančių medžių sąvartynas. Kas pasakys, kaip jį likviduoti? Gal tegu miesto katilinė susigabena, sukūrena ar gyventojams leiskime jį susipjaustyti? Tik reikia palikti tvarkingą vietą, gal ir geras vaizdas į Jūros pusę atsivertų. Manyčiau, kad tokių nepavyzdingų vietų Tauragėje yra ir daugiau. Patys savo miestą mylėdami, tas vietas sutvarkydami, gal ir be ES pagalbos apsieitume.Yra pastabų dėl mūsų miesto erdvių. Priešais rajono apylinkės teismą pavasarį sužaliuos Senamiesčio skvero žolė ir medžiai. Daug kas nežino, kur buvo tas senamiestis, kada ir kokie keliai iš jo ėjo, kaip vykome  į Prūsiją, Jurbarką, Gaurę, Šilalę. Prie ant Jūros kranto esančio doto skaitome informaciją, kas tai per įrenginys. Panaši informacija, schema pritiktų ir tame skvere. O štai pats miesto centras. Skaitome ir stebimės: „Jono Viktoro Kalvano skveras“, o jame matome paminklą Vincui Kudirkai. Gerbėme vyskupą, gerbiame jo atminimą, bet Lietuvos himno autorius yra kito lygio įžymybė. Gal tą skverą simboliškai būtų galima kaip nors dalinti, šiems abiem vyrams pagarbiai nusilenkti. Atgimimo skvere, prie fontano, stovi paminklas, skirtas Taikai. O kur parašyta, kad Taikai? O kas jo skulptorius? Kai tas paminklas buvo statomas (1990 m.), skulptoriaus pavaizduotos moters rankos, žvilgsnis reiškė protestą prieš karą, vėl gresiantį, galintį prasidėti iš Vakarų pusės. Į tą pusę ji ir atsukta. Tai gal dabar reikia tą mūsų protestą suprasti kitaip: kaip nukreiptą prieš Kaliningrado srityje dislokuotą tarybinę kariauną? Juokinga, bet prasmė keičiasi. Ar tai gerai?Artėja Gegužės pirmoji, Tarptautinė darbo šventė. Tikrai yra norinčių, kad jos nebūtų. Darbininkai privalo dirbti, ne švęsti: dar kokių reikalavimų prisigalvos, ims reikšti nepasitenkinimą. Geriau, kai dar nedrįsta, nes bijo netekti darbo? Tokios dabar kompanijos, firmos, bendrovės, individualios įmonės, visokios darbovietės su savo taisyklėmis ir vadovų įnoriais. Pasiteisinimas: ir tiems vadovams – ne pyragai, rūpi gauti daugiau pelno, plėsti gamybą, didinti atlyginimus, tik kol kas tai sunkiai sekasi. Reikia turtingų investuotojų – jei savų neturime, tai užsienio kapitalistų. Bet jie nori ir geresnių sąlygų – ne Seimo įstatymais priimtų suvaržymų. Todėl ir labai abejoju Liberalų sąjūdžio kandidato į merus ketinimais artimiausiu metu sukurti Tauragėje apie 3000 darbo vietų. Geriau tokio skaičiaus neminėkime, bet tas vietas kurkime. Ne tik rajono, o ir respublikos bėda: turime daug visokiausių vadybininkų, mažai konkretaus darbo atlikėjų ir specialistų, tie patys ieško darbo ne Lietuvoje, o užsienyje – geriau apmokamo.Kas esame vyresni, tie pamename šventines demonstracijas. Buvo ir tikro, ir suvaidinto džiaugsmo, kad gyvename, dirbame, esame lyg ir patenkinti. Matėme vieni kitus: kiek yra mokinių mūsų mokyklose, kokie tie gausūs darbininkų kolektyvai, žinojome, ką jie gamina, už ką pelno apdovanojimus. Apie tai daug rašė rajono laikraštis, kurio redakcijoje tris dešimtmečius teko darbuotis. Dabar tokios informacijos tikrai mažoka, dabar tų kolektyvų nėra kaip pamatyti, nes niekas jų į Vytauto gatvę ar Jūros krantinės estradą nesiryžta pakviesti, niekam lyg ir nerūpi daugiau pasakoti, rašyti apie tai, kas, kur ir kaip Tauragėje gaminama, kas tie mūsų šių dienų darbštuoliai. Meras, išrinktoji savivaldybės taryba, darboviečių „vadai“ turėtų jausti, kad šventiškų renginių darbininkai yra nusipelnę. Beje, kaimiečiai, ūkininkai taip pat pasidžiaugtų sulaukę daugiau panašaus dėmesio.Yra problemų ne tik renovuojant Tauragės daugiabučius namus, kur tie darbininkai grįžta po darbo, bet ir tvarkant jų kiemus, automobilių aikšteles. Visko yra ir privačiose sodybose – kiekvienoje gatvėje gyvena ne po vieną apsileidėlį. Vasarą apie juos liudija dilgėlės po langais, žiemą – nuo šaligatvių nenukasamas sniegas. Priblėsęs tvarkingų, gražių sodybų tiek mieste, tiek kaime konkursų organizavimas – gal paskatintų neapsileisti. Prieš ketvirtį amžiaus nešini trispalvėmis ėjome į Sąjūdžio mitingus. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, o kiek matome vėliavų, iškeltų prie mūsų namų – ar tik jų ne mažiau nei plazdėjo tuose mitinguose? Žvalgomės, kur išlikę sovietmečio simboliai, žvaigždės – siūloma versti, griauti, nuplėšti. Žvalgykimės, ar kur nors pamatysime laisvos ir nepriklausomos Lietuvos simbolius: Vytį, Gediminaičių stulpus, Jogailos dvigubą kryžių – nei ant tiltų, nei ant kitų statinių jų nematyti. Tik Bažnyčios skvere – ant skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurto paminklo partizanams, tik ant jau garbaus amžiaus sulaukusio tautodailininko Antano Bagdono iniciatyva sukurtų ir atstatytų paminklų yra šis tas lietuviško… Jau neturime labai svaraus Lietuvos simbolio – Lito, tautos nepasiklausus iškeisto į eurą. Nereikėtų to Lito banknotų ir monetų sunaikinti – kad provaikaičiai kada nors jų galėtų įsigyti atminimui kaip protėvių palikimą, savotiškas relikvijas.  „Tauragės kurjeris“ kovo 15 d. vyksiantį rajono mero rinkimų finalą pavadino „titanų dvikova“. Abu pažįstu, jokių titanų nematau. Yra viena mero kėdė, vienas postas. Tai tikrai ne sostas. Reikės mažiau jame sėdėti, vis eiti, važiuoti, viską matyti, daug ką žinoti ir padirbėti taip, kad tauragiškiai tuo darbu būtų patenkinti. Manau, kad abu pretendentai tai supranta. Siūlyčiau, kad rajono savivaldybės taryboje nebūtų „kombinuojamos“ jokios koalicijos iš 13 ar 14 išrinktųjų. Tegu būna tik viena koalicija. Visa taryba privalėtų susitarti, kaip gerinti tauragiškių gyvenimą, turtinti ir gražinti rajoną. Būtų gerai vienybė – vardan tos Tauragės. Juk mes nerinkome kokios nors opozicijos?