Mitai, kuriais gyvena konservatoriai

Šiandien Lietuvoje galima surasti aibę visokiausių politinių mitų apie pavojus, suokalbius ir nusikaltimus. Žmonės mėgsta save kaitinti panašiomis įtampomis, tai paįvairina gyvenimą, padaro jį prasmingesnį (sukuria iliuziją) ir leidžia priskirti save prie gerosios visuomenės pusės – matau pavojų, nes esu geresnis už „tuos“.
Juokingiausio mito iniciatyva sietina su V.Landsbergio fraze apie marsiečius, tai metafora apie galimus kitaip nei konservatoriai (t.y. V.Landsbergis) manančiuosius ir todėl vertus ir įtarimų, ir kritikos, nors iš jų laukiama atgailos ir tapimo gerais – suprask palankiais konservatoriams? Bet kaip įprasta, gyvenime viskas daug proziškiau – politinio sezono dalyvių dėmesys nukreiptas tik į rinkimus, todėl visos mūsų baimės tampa neatsiejamai rinkiminėmis.Mes jau regėjome vajų prieš valstybę išduodančius valstybininkus, jie buvo visų mūsų bėdų ir nesėkmių šaltinis. Bet, laikui bėgant tapo aišku, kad valstybininkais vadinami asmenys tiesiog nereaguoja į intensyvias provokacijas, todėl kalbėti apie juos tapo neekonomiška.Dar buvo bandoma aitrinti emocijas teisėjų klano, Konstitucinio teismo uždarumu ir siekiu veikti ne taip, kaip reikalinga demokratijai (nuorodos į tai, kas gerai, o kas blogai, mes rasdavome dešiniuosius palaikančioje žiniasklaidoje). Bet teisėjai reikalingi kaip institucija, todėl čia viskas buvo nukreipta ne į mistinę organizaciją, o į konkrečias pavardes. O kadangi bet koks teisminis procesas visada baigiasi vienos iš pusių pralaimėjimu, tai visuomenėje visada atsiras nepatenkintų ir manančių, kad teismas ir konkretus teisėjas juos apgavo ir nuskriaudė. Tokiu būdu netikėtai susiformavo mitologinių pavojų štampų generavimo mechanizmas, kurį įsisavino dešinieji. Mechanizmo esmėje glūdi situacijų paieška ar jų sukūrimas, kur viena iš pusių visada bus nepatenkinta, na ir, savaime aišku, palaikant „nuskriaustuosius“ galima gauti konkrečių politinių dividendų.Garliavoje susidariusi situacija tapo išskirtinai politiškai naudinga. Nekalbėsiu apie psichologinius bei teisinius konkrečios bylos aspektus, nes tai specialistų reikalas. Visuomenė gali domėtis, jaudintis, bet neturi teisės pati tapti ir teisėja, ir sprendėja, nes tada tai tampa paprasčiausiu linčo teismu, kuriame teisingumas jau neatsiejamas nuo įsitikinimo ir emocijos.Bet politiškai palaikant emocingesnę pusę, ginant ir deklaruojant savo paramą ne nuosekliam tyrimui ar blaiviai situacijos analizei, bet ginant aklas nuostatas, vyraujančias minioje, galima laimėti didelį politinį palaikymą. Tai reikalinga, nes šiandien politikams ypač sunku mobilizuoti mases savo partijų palaikymui.  Na, o sukelti demonstracijas bei mitingus per visą Lietuvą, ginant konkrečios mergaitės interesus (nors akivaizdžiai šviečia konkrečių jos giminaičių emocijos bei principinės nuostatos neatiduoti mamai mergaitės ir todėl ją maksimaliai juodinti), nesudėtinga. Taigi konservatoriai, keldami visuotino pavojaus aistras ir remdami vieną iš ginčo pusių, laimi savo politinę naudą – rinkėją.Bet realybė yra tokia, kad mitui išsisklaidžius lieka tuštuma – tai ir politinė, ir psichologinė, ir paprasčiausiai pilietinė nebūtis. Konservatoriai šiandien primena tokius „savižudžius“, kurie nori trinktelėti durimis prieš išeidami, bet nejaučia, kad tos durys gali juos prispausti ir sugniuždyti.