Nostalgija – gyvuojanti

Labai sudomino „Tauragės kurjeryje“ reklamuotas buvusios Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos entuziastų ketinimas sukviesti savo bendradarbius į šventę – tos įmonės 50-mečio minėjimą Tauragės pilies kieme.
Būdamas žurnalistas, dažnokai ten lankiausi, domėjausi „skaičiukiniais“, rašiau apie juos, daug ką ten pažinojau. Paskelbtu laiku nuėjęs į pilį, buvau iš karto priblokštas – lyg patekęs į kokį Atgimimo metų renginį. Keli šimtai puikiai nusiteikusių žmonių grupavosi aplink stalus su atsineštomis vaišėmis. Šventės organizatoriai, svečiai rinkosi prie scenos, aiškiai jaudindamiesi sveikino vienas kitą. Buvę saviveiklininkai nekantriai ruošėsi lipti į sceną – ką nors iš anų laikų repertuaro padainuoti ar pagroti.Kaip praėjo šventė, kas ir kaip ja pasidžiaugė, kam jos dalyviai padėkojo, „Tauragės kurjeris“ jau parašė. Pernai 80-ies metų jubiliejų panašiai galėjo švęsti buvęs Tauragės pramonės lyderis Mėsos kombinatas. Gaila, kad pritrūko tokio entuziazmo. Kitąmet 55-eri metai sueina buvusiam Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatui. Manau, kad to neužmirš, ką nors sumąstys buvęs vyr. inžinierius ir direktorius Vytautas Povilaika, dabar vadovaująs Tauragės regiono kelininkams. 2015 m. pradžioje sueis 70 metų buvusiam ir pernai nerūpestingų akcininkų numarintam rajono laikraščiui „Tauragiškių balsas“. Gal suorganizuosime ir buvusių jo žurnalistų, skaitytojų šventę.Maloniai nustebau paskaitęs laikraštyje vieno Tauragės verslininko, rajono tarybos nario Antano Stankaus (UAB „Švytis“) mintis, kad „pramoninė“ Tauragės praeitis neturinti nuskęsti užmarštyje. Apie tai galvojęs ir anksčiau, bet „skaičiukų“ jubiliejus paskatinęs realiai to imtis. Jis galįs po savo įmonės stogu sukaupti eksponatus, ką nors pasakojančius apie tą praeitį. Bene tai reiškia, kad tokios idėjos iniciatoriui, tremtinių vaikui, ne socialdemokratui, tarybinis laikotarpis nėra toks atstumiantis, netikęs, kad jį norėtųsi atmesti, išbraukti iš istorijos, užmiršti? Leiskite, deputate, tauragiškiams tuo įsitikinti. Kaip šioks toks kraštotyrininkas sveikinu šią iniciatyvą.Eidamas pro darbštuolių miškininkų įstaigą Vytauto gatvėje, vis prisimenu ten kažkada veikusį jų savotiškos šlovės muziejų, gal tose patalpose (patogios užeiti) ir dabar būtų vietos eksponatams? Tegu jame būna už darbštumą gauti, iki šiol kaip nors išsaugoti raudonieji ir kitokie „trofėjai“, jau mirusio, bet vis dar geru žodžiu minimo ilgamečio miškininkų kolektyvo vadovo Aleksandro Judelio, kitų darbštuolių portretai. Manau, kad anie laikai – ir keikiami, ir pagiriami, bet vis prisimenami – sudomintų, patrauktų tokios keistos „užeigos“ lankytojus, ypač jaunimą.  Jau nebeturime tūkstantinius kolektyvus būrusių vadovų – Vaclovo Jucevičiaus („skaičiukai“), Ramučio Austrevičiaus („mėsa“), Juozapato Vydmanto („daržovės“), daugelio ryškius pėdsakus pramoninėje Tauragėje palikusių darbuotojų. Linkime sveikatos buvusiam ilgamečiui keramikiečių kolektyvo vadovui Viliui Voldemarui Daujotui. Tegu tokių kolektyvų istorijos, asmenybių portretai, pasakojimai apie juos ilgiau išlieka tauragiškių atmintyje.Buvo ir politinių, ir kitokių priežasčių, kodėl mūsų kaimas ilgai kapstėsi iš skaudžios nevilties, ekonominio atsilikimo. Oi kaip reikėjo, kad į jį ateitų jaunų, gabių žmonių, žemės ūkio specialistų, kritikų ir patarėjų, tokių kaip Stasė Bitinienė, Marytė Masandukienė, Danielius Saukevičius, Klemensas Mensleris, Kęstutis Veverskis, Rimas Dalinkevičius, Roma Paulinienė, kad ūkiams vadovautų tokie atsidavėliai kaip Kostas Linkevičius, Kazimieras Vaičiulis, Vaclovas Žilevičius, Stasys Litvinaitis, Algimantas Krutulis, kad ten dirbtų Anicetas Bajorinas, Henrikas Beitas, Mečislovas Daujotis, Petras Vaičiulis, Kęstutis Eglynas ir kiti aktyvistai. Apie visus juos šis tas tada parašyta rajono laikraštyje, išsakyta ir daug jų minčių.Niekaip neišsitrina iš atminties daugybės puikių mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų, dirbusių „tarybinėje“ Tauragėje, vardai ir pavardės. Jonas Navasaitis, Marija Klimašauskienė, Stanislovas Kušleika, Romanas Songaila, Jurgis Jankauskas, Leokadija Judelienė… Ona Bičiūnaitė, Viktoras Batutis, Eugenijus Palekas, Stasys Šatkauskas, Vytautas Ambroza… Aleksandras Fadinas, Eduardas Balčiūnas, Juozas Grigas, Liudas Andrulis, Stasė Čilinskienė… Pažinome gerbtinus partijos rajono komiteto sekretorius Alfonsą Labiną, Juozą Imbrasą, darbščias rajono Tarybos vykdomojo komiteto  sekretores Juzefą Blankienę, Albiną Stankevičiūtę, rajono kultūrai vadovavusį Juozą Šimkų, sportui – Zigmą Žiūraitį ir daug kitų darbuotojų, ėjusių atsakingas pareigas, turėjusių spręsti ir visokias rajono problemas ir padėti asmeniškai žmonėms, kai jie kreipdavosi. Yra tauragiškių, kuriems dabar suteikiami Tauragės garbės piliečių vardai, tik nusipelniusių taip vadintis –  kur kas daugiau.Tai, kaip buvo paminėtas SMEG 50-metis, rodo, kad žmonių nostalgija „aniems laikams“ – gyvuojanti. Žmonės buvo ne tik pasiilgę vieni kitų, rūpėjo ne tik jau „pagyvenusiems“ pasimatyti. Prisiminę, kaip buvo „prie ruso“, turėjo ir kuo pasidžiaugti, ir su kuo palyginti, ir iš ko pasijuokti. Privalėjo būti stiprus, vieningas kolektyvas, kad įvyktų štai toks susitikimas. Tarybiniais metais tai sugebėta padaryti. O dabar – ar sugebame?