Paskutinis mėnuo su litu arba eurai atrieda atidunda!

„Nelauktai iškilo grėsmė. Gandai aplink – ateina zombiai“ – taip prieš trisdešimtį metų dainavo grupė „Antis“, vis dar gyvuliuojanti, tiesa, dabar tik progiškai besusiburianti. Tuomet  viskas buvo kitaip, tačiau ir prieš tris dešimtmečius, kaip, beje, kaip ir visais laikais, žmonės visaip stengėsi išgyventi – dirbo, tvarkėsi su savo kasdieniais rūpesčiais, svajojo apie geresnę ateitį. Žinoma, net ir lakiausia fantazija apdovanotam neįmanoma buvo įsivaizduoti, kurlink viskas nuriedės nudundės – kaip Lietuva vėl atkurs savo valstybingumą, taps pilnateise pasaulinės bendruomenės nare, kaip integruosis į įvairias tarptautines struktūras – taip pat ir į europines, euroatlantines. Dabar jau esame lygiateisiai NATO ir Europos sąjungos nariai. Beliko, galima sakyti, paskutinė integracinė užtvanka – euras. 
Tačiau ar tikrai įsilieję į europietiškos valiutos zoną, kuri nūnai išgyvena ne pačius geriausius laikus, galutinai tapsime pilnaverčiais? Ar tikrai nebūtina buvo atsiklausti tautos referendume? Ar tikrai įsivesti eurą privalu buvo būtent nuo kitų metų sausio 1-osios? Žinoma, šitie klausimai retoriniai, nes sprendimai jau priimti, jų nebepakeisi. Betgi  yra ir kitų klausimų, jie susiję su pačiu perėjimo prie euro procesu.  Kiek visa tai bus sklandu? Kaip koreguosis kainos, ar pavyks jas pažaboti? Ar nenuvertės eilinį kartą  santaupos, ar nepaveiks tai perkamosios galios? Ar valstybė daro viską, kad pereinant prie euro kuo mažiau nukentėtų žmonės? Apie tai kalbėjomės su skirtingais pašnekovais iš įvairių Lietuvos vietų.  „Naktim nemiegu ir griebia nervas“, anuomet dainavo „Antis“. Šie žodžiai aktualūs buvo anuomet, neprarado svarbos jie ir šiandien.Panevėžys, 54 dienos iki euroJonas Sakalauskas save vadina verslautoju arba tiesiog besiverčiančiu. „Esu tiesiog besiverčiantis, dažniausiai per galvą, kad kokį litą uždirbčiau, šeimą pramaitinčiau. Tik nevadinkite manęs kokiu smulkiu verslininku, tai priimu kaip įžeidimą. Smulkus gali būti vagišius. Arba žmogus gali būti smulkus, smulkaus sudėjimo. Nesu aš nei smulkus, nei vagišius, todėl neklijuokite man susigalvotų etikečių“, iškart perspėjo nedidelio serviso, teikiančio taip pat ir automobilių nuomos paslaugas savininkas. Stambus, jau kiek pliktelėjęs, aštraus, kiek nepasitikinčio žvilgsnio pašnekovas kurį laiką svarstė, ar prisistatyti vardu ir pavarde, tačiau galop numojo ranka: „Koks skirtumas, vis vien visi žino, ką galvoju. Blogiau jau nebus…“. Klausiu, ar jis ką girdėjęs apie Geros verslo praktikos memorandumą, kuris turėtų papildomai prižiūrėti verslą, kad visi su euro įvedimu susiję veiksmai, pavyzdžiui, kainų perskaičiavimas, būtų atlikti sąžiningai. Girdėti, sako, kažką girdėjęs, tačiau pasitikėjimo visi tie memorandumai jam nekelia.„Valdžia išsijuosdama tvirtina, kad litas ir taip surištas su euru, kad litas seniai kaip ir euras. Kad mes seniai savo savarankiškos valiutos neturim. Teisingai? Tai ko dabar tas kipišas? Dėl buhalterijos? Ar teisingai bus perskaičiuojamos kainos į eurus? Aš pasakysiu, ką galvoja mano aplinkos žmonės, sunkiai verslaujantys, besistengiantys galą sudurti su galu. Visa tai tik politika. Euro reikia ne žmonėms, ne verslui, o valdžiai. Juk ir taip litas prie euro pririštas kaip šuniukas, vadinasi ekonomikos, finansų politikos požiūriu čia nėra jokio skirtumo, eurą turime ar litą. O valdžiai euro reikia, kad Europos sąjungai išsitarnautų. Kad Lietuva, įsivedusi eurą, taptų teigiamu pavyzdžiu tiems, kurie jaučia, kad visa euro zona įsistojusi…na patys žinote, į ką“, rėžia autoserviso savininkas iš Panevėžio Jonas Sakalauskas. „Na, o dėl kainų perskaičiavimo, tai elementari buhalterija ir jokie memorandumai čia nepadės. Jūs geriau iš kitos pusės pasižiūrėkit! Valdžia kaip įmanydama dusina verslą per įvairius mokesčius, visai neretai pati elgiasi akivaizdžiai nesąžiningai, o paskui per panašius memorandumus staiga lyg niekur nieko sąžiningai siūlo elgtis verslui. Tačiau didelė, jei ne didžioji dalis verslaujančių valdžia nepasitiki ir jaučiasi taip, tarsi nesąžiningai besielgusi valdžia jiems būtų skolinga. Tai kaip tokia proga nepasinaudoti, kvaila būtų …“, sakė Jonas Sakalauskas iš Panevėžio komentuodamas Geros verslo praktikos memorandumą.Tauragė, 47 dienos iki euroPonia Ingrida, pusamžė, perlų auskarais pasipuošusi moteris, vadovauja kirpyklai, kurios savininkė ji yra jau gerą dešimtmetį. Pastaruoju metu ji verslauja kartu su partnere. „Buvo nelengvi laikai, krizė, visi ieškojo įvairių sprendimų, bankai nedavė pinigų, tuomet pati nusprendžiau pasilengvinti finansinę naštą. Susiradau verslo partnerę ir dėl savo sprendimo nesigailiu“, pasakoja p. Ingrida, nesutikusi nei pasakyti savo pavardės, nei dar kokiais verslais užsiima. „Žinote, buvo atvejų, kai verslininkai duoda interviu, viską nuoširdžiai papasakoja, išdėsto, o po kurio laiko į duris pasibeldžia VMI ir turi aiškintis, ką priplepėjai“, sako p. Ingrida. “Nenoriu papildomų rūpesčių, jų ir taip į valias“.Pradedu nuo Geros verslo praktikos memorandumo, apie valdžios ir verslo institucijų susitarimą veikti kartu užtikrinant sąžiningą kainų perskaičiavimą. Ponia Ingrida, pasirodo, nieko apie jokius memorandumus nėra girdėjusi, tačiau euras jau seniai jai nėra svetimas. „Mano paskolos banke eurais, visos pagrindinės priemonės kirpykloje pirktos už eurus, į tarptautinius kirpėjų konkursus vykstame už eurus. Ir paslaugų kainos jau lygiuojasi į eurus“, tvirtina p. Ingrida. „Mes jau seniai gyvename euro zonoje, tik kartais atsiskaitinėjame litais. Jūs nežiūrėkite, kad Tauragė – tai kažkokia provincija, mes kai kuriais atžvilgiais esame pralenkę ir Vilnių, ir Klaipėdą.“ Darsyk bandau pasitikslinti, ar po sausio 1-osios Tauragėje galvą nusiskusti kainuos brangiau, nei prieš Naujuosius. „Nejuokinkite Dievo, ką reiškia brangiau”, kraipo galvą p. Ingrida. „Aišku, kainos lyginsis ir mūsų kirpyklos paslaugos ilgainiui taps brangesnės, tai neišvengiama. Tačiau mes juk orientuojamės į mokų, galinti sau leisti pasidaryti originalią šukuoseną klientą. Beje, skirtingose Europos šalyse kainos gerokai skiriasi. O dar svarbiau, kad labai skiriasi paklausos segmentai. Pavyzdžiui, Briuselio centre esančiuose mados namuose gali apkirpti už keliasdešimt kartų didesnę kainą, nei priemiestyje, kur lankosi imigrantai iš Alžyro. Todėl pigių kirpyklų visuomet bus ir šiuo atžvilgiu kainos tikrai nesikeis“, dėsto kirpėja Ingrida iš Tauragės, kuri sakosi jau seniai gyvenanti euro zonoje.Zarasai, 39 dienos iki euroSu pensininku Antanu iš Zarasų kalbamės telefonu. Jis prisiekęs radijo klausytojas, besistengiantis aktyviai dalyvauti įvairiuose laidose. Euro įvedimas p. Antanui – skaudi tema. „Protu tai suprantu, kad neišvengiamybė, tačiau vis dėlto labai gaila mūsų lito, nacionalinio pinigo. Nelabai teisinga, kad nebuvo atsiklausta tautos, tačiau kita vertus, būtų galėję atsitikti kaip su ta atomine elektrine – nei pirmyn, nei atgal“, tvirtina p. Antanas. „Aš euro įvedimą tiesiogiai susiečiau su pensijų ir atlyginimų didėjimu. Kaip tai siejasi? Paprastai! Įsivaizduokite, atvažiuoja koks užsienio svečias, klausia, kiek čia žmonės uždirba, kokios pensijos, o jam ir sako – bazinė pensija yra šimtas eurų! Maždaug tiek, kiek kainuoja pietūs Paryžiaus restorane. Tai kaip mūsų valdžiai tuomet jausti?“ Klausiu p. Antano, ar jo manymu kainos perskaičiuojant į eurus liks stabilios. „Esu įsitikinęs, kad kainos kils ir jokie memorandumai tų kainų kilimo nesustabdys. Ir tai, manau, gerai. Nes vienintelis būdas pakelti atlyginimus, pensijas, socialines išmokas yra kainų kilimas. Kai kainos pakyla, yra pagrindas reikalauti atlyginimų padidėjimo“, sako p.Antanas, apgailestaujantis dėl išsiskyrimo su litu, tačiau nebijantis susitikimo su euru.      Druskininkai, 35 dienos iki euroRimantas Kaubrys dirba statybose. Anksčiau jis gamino įvairius suvenyrus iš gintaro, tačiau žaliavai pabrangus, jos srautui iš Karaliaučiaus išsekus, pasisamdė remontuoti namus. Statybinė firma dirba, kurioje plušo R.Kaubrys, laikėsi neblogai. Pagrindiniai klientai – turtingi rusai, nusprendę ES šalyje įsigyti nekilnojamo turto, kurį vadina dalniaja dacha. R.Kaubrys yra, galima sakyti, filosofinio sukirpimo žmogus, jis mėgsta skaityti, analizuoti ir, žinoma, yra girdėjęs apie Geros verslo praktikos memorandumą. „Aš, žinoma, palaikau tokio memorandumo idėją. Pinigas yra ne tik finansinis instrumentas. Pinigas turi taip pat ir psichologinę, moralinę vertę. Paimkime JAV dolerį, kuria jau seniai buvo pranašautas krachas. Kodėl jis vis dar laikosi, o pastaruoju metu dargi sparčiai stiprėja? Juk formaliai žvelgiant JAV yra visiškai praskolinta šalis, jei staiga visi vienu metu sumanytų atsiimti iš Amerikos skolas, ji akimirksniu bankrutuotų. O kodėl tuomet visi meldžiasi doleriui, kurį Amerika spausdina kada panorėjusi? Todėl, kad šiuolaikinė ekonomika pagrįsta ne prekėmis ar paslaugomis, o lūkesčiais ir tikėjimu. Visi garbina dolerį, nes tiki, kad Amerikos ekonomika yra nepaprastai gyvybinga, ji išsiropš iš bet kokios krizės, įveiks bet kokius sunkumus. Ir tas žmonių tikėjimas yra pagrindinis JAV ekonomikos variklis. Labai norėtųsi, kad ir euru būtų taip tikima, kaip pasitikima JAV doleriu. Juk mes įstojame į euro zoną ne pačiu geriausiu metu. Tai mums užkrauna papildomą atsakomybę. Sėkmingai įsivedę eurą turime tapti ta gerąja naujiena, kuri sutvirtins tikėjimą euro zonos ateitimi. Todėl neturime teisės sukompromituoti euro vietiniais skandaliukais, susijusiais su tuo, kas kaip mėgino tuo virsmu pasinaudoti“, sakė R.Kaubrys, statybininkas iš Druskininkų.Ginas Dabašinskas | žurnalistas