Po Lietuvos saule gyvenkime be baimės

Jau kuris laikas Lietuvoje tvyro psichologinė įtampa, kurią sukėlė Rusijos veiksmai Kryme. Televizijos žinių ir politikos laidose dangų skrodžia galingi naikintuvai, riaumoja šarvuočiai, žemę drebina karo mašinos, šliaužia kareiviai pavargusiais veidais. Ir taip kiekvieną dieną. Įgriso žmonėms gyventi karo dūmų vaizduose, kulkosvaidžių kalenimo, naikintuvų gausmo, „agresijos“ ir „okupacijos“ gręžiamų į sąmonę sąvokų aplinkoje.
Visa Lietuva gyvena baimės ir isterijos fone: štai mus ruošiasi Rusija pulti, tuoj bus karas, reikia telktis ir vienytis kovai, ginkluotis. Pasaulis ant karo slenksčio ir pan. Net prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitydama metinį pranešimą, pabrėžė, kad karas ir okupacija tapo realia grėsme Europos žemyne.Netrūksta Lietuvoje „gelbėtojų“ nuo išorės ir vidaus priešų, gąsdinančių, kad nenuspėjama Rusija gali veržtis į Baltijos šalis. Toks žmonių smegenų „zombinimas“ jau krašte sukėlė šypsenos vertus socialinius reiškinius. Prekybininkai džiaugiasi, kad „šluojamos“ kruopos, konservai, kaupiami maisto produktai „juodai dienai“.Lengviau tiems, kurie turi sodą, daržą, žemės gabalėlį. Oras nuostabus. Saulutė sušildė žemę. Ją galima purenti, sodinti morkas, svogūnus ir kitas daržoves. Jei sėdėsime prie televizoriaus, žiūrėsime žinias, klausysimės politologų, ekspertų, liūdnai grimsime į depresijos glėbį.Ne paslaptis, kad JAV viceprezidentui teko atvykti į Lietuvą ir raminti politikų, kad Baltijos šalių nepriklausomybė yra JAV ir NATO rūpestis. Prezidentė D.Grybauskaitė teigia, kad šiuo metu turime visas reikiamas karinio saugumo garantijas. Jeigu Rusija bandytų pasiglemžti Baltijos šalis, NATO atremtų agresiją, nes šis aljansas grindžiamas narių tarpusavio pasitikėjimu, kad kiekvienas narys bus ginamas nuo užpuolimo.Karo grėsmės eskalavimas stumia tautą į neviltį, kelia nepasitikėjimą savo valstybe, žlugdo žmonių kūrybinę iniciatyvą, kuria bendradarbiavimo srityje su kaimyninėmis valstybėmis nesantaikos erdvę.Aš netikiu, kad Rusijos politinės jėgos bandys Lietuvoje sukelti agresiją, smurtą, žudynes, nusikaltimus žmonijai. Nė viena valstybė nenori III pasaulinio karo.Kai politikai, besidairydami į ES, JAV ir kitas valstybes bei sąjungas, pamiršta Lietuvą, joje egzistuojančius ekonominius bei socialinius rūpesčius, neretai blėsta jų lyderiavimas savoje valstybėje. Politikų susirūpinimas solidarumo apraiškomis su Ukraina tartum nustelbė savo krašto svarbiausias problemas. Niekas nebešneka apie pensininkus, pamiršo masinį nedarbą, nustūmė į „užribį“ emigracijos keliamą grėsmę ekonomikai ir pan.Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, dalyvavęs NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje, pareiškė, kad su Rusija nebegalima bendradarbiauti kaip anksčiau ir reikia ją izoliuoti politiniu lygiu. Suprantama neapykanta Rusijai – visi Lietuvos piliečiai smerkia jos savanaudišką įsiveržimą į Krymą. Tačiau politikai vardan solidarumo su Ukraina negali aukoti gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų. Nereikia pamiršti, kad su Rusija teks visą laiką spręsti tiek politinius, tiek ekonominius klausimus, ginti verslininkų interesus.Nuoširdžiai solidarumą su Ukraina galima pareikšti prie šios valstybės ambasados, nepasitenkinimo nuotaikas dėl Rusijos užsienio politikos išsakykime prie Rusijos ambasados. Organizuokime Ukrainą palaikančias eitynes miesto gatvėmis, solidarumo žygius ir pan. Nekurkime kaimyninei valstybei (kokia ji bebūtų) pavojingo politinio laužo, kurio svilinančios kibirkštys gali nukristi ant mūsų pačių, ant mūsų atsigaunančios ekonomikos.Rusijai aneksavus Krymą karštligiškai pradėta galvoti apie išlaidų gynybai didinimą. Reikia, kad jos artėtų prie NATO sutartyje nurodyto 2 proc. nuo BVP. Prezidentė metiniame pranešime aiškino, kad esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus tai pasiekti. „Nėra kito kelio, – kalbėjo D.Grybauskaitė. – Kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti“.Optimizmas – nuostabus dalykas. Prezidentės išsakyta frazė karo strategams sukeltų abejonių.Nacionaliniam biudžetui gynybos našta sieks per 2 mlrd. litų. Politikų argumentai, kad toks finansavimas padėtų Lietuvai sustabdyti priešo agresiją, yra niekinis. Lietuvos gynybai galima skirti 10 proc., bet agresijos atveju gynyba baigtųsi kraujo praliejimu ir grėsme pačios tautos egzistencijai. Tenka pridurti, kad 2 mlrd. Lt finansiniai ištekliai, skirti krašto gynybai, sukeltų ekonomikos smukimą, pragyvenimo lygio mažėjimą, kainų kilimą, stabdytų atlyginimų augimą ir pan.Politikus turi valdyti ne emocijos, o brandi nuovoka, maksimalaus mąstymo sprendimai. Ne tankai, naikintuvai, raketos, eurai gelbėtų Lietuvą, o naujas racionalus mąstymas, diplomatinio darbo lankstumas ir efektyvumas santykiuose su kaimyninėmis ir ES valstybėmis.Nereikia pasauliui karų, nereikia mūsų planetai žudynių ir žmonių kančių. Dar neišblėso pasaulio visuomenės atmintyje Irako okupacijos padariniai. Karas Irake nusinešė 120 000 gyvybių ir kainavo 800 mlrd. dolerių. Sugriauti miestai, kultūros paminklai, suluošinti žmonių likimai, kilo neapykanta ir susipriešinimas tarp atskirų gyventojų grupių. Kodėl pasaulio valstybės stebėjo ir leido galingam okupantui žiauriai nusiaubti Irako valstybę?Visi suprantame, kad XXI amžiuje konfliktai tarp valstybių turi būti sprendžiami be smurto, be žmonių aukų – pasitelkus dialogą, derybas, diplomatiją.JAV prezidento B.Obamos teiginys, kad V.Putinas turėtų siekti tolesnės integracijos su pasaulio ekonomika, tegu tampa pagrindiniu siekiu ir Lietuvos politikams.